Nutiko baisus įvykis: lietuvių vaikai pabuvojo Rusijoje. Tai buvo nepakartojamas skautų nuotykis. Gamta. Laužas. Romantika. Tai net ne Gaidaras. Džekas Londonas Rusijos platybėse. Susitikimas su bendraamžiais vaikų stovykloje. Ir — dėmesio: pastovėjo šalia Zaldostanovo "Naktinių vilkų". Jie palietė Chirurgą. Kvepėjo karšta alyva nuo drebančio iš nekantrumo motociklo. Lietuvių vaikų šnerves kuteno prakaitu įmirkusios odos kvapas, su kuriuo į vaikų širdis įsibrovė gundanti, patraukli Rusijos propagandos sermėga.
Jie nustojo tikėti, kad dešimtmečiai TSRS sudėtyje Lietuvai buvo vien košmaras. Tamsus okupacijos laikotarpis, kai visi vaikai buvo traumuoti totalitarinio režimo idėjomis ir "šlifuoti komunizmo idėjų staklėmis".
Vaikai staiga suprato, kad iki šiol tėvų ir senelių knygų lentynose stovėję Pasaulio bibliotekos vaikų literatūros tomai, kur tikru gyvenimu, gamtos dėsniais, teisingumo ir garbės principais alsuoja Londonas, Setonas-Tompsonas, Zaltenas, buvo išleisti išnykusioje, ne rojaus kampelyje, bet visiškai normalioje šalyje normaliems vaikams — juk ne veltui to meto redakcijos kolegijoje dirbo Eduardas Mieželaitis. Puikus Lietuvos poetas. Plataus užmojo, didis žmogus. Didis poetas. Taip, komunistas. Bet jis kartą pasakė:
Mano dvi kojos remias į žemės rutulį
Mano dvi rankos paremia saulės kamuolį
O tarp žemės rutulio
Ir tarp saulės kamuolio
Stoviu aš.
Nesvarbu, lietuvis ar rusas. Kad ir anglas. Kad ir Zaldostanovas. Žmogus — štai, kas svarbu. Nuostabu taip matyti pasaulį. Visa kita — smulkmenos. Štai, ką suprato vaikai Rusijoje. Arba bent ką nors panašaus.
Negana to, jau ne Rusijoje, o Lietuvoje, katalikų bendruomenėje, atsirado žmonių, kurie ėmė pasakoti vaikams, kad pasaulis ne toks paprastas, istorija nevienareikšmė. Jie net sugrojo vaikams Lietuvos TSR himną. Argi jie — ne išdavikai?
Beje, ano senojo himno žodžių autorius — Antanas Venclova. Komunistas. Bet puikus poetas ir prozos autorius. Ir jis — plataus užmojo, didis žmogus. Kartais rašytojas duodavo valią mažam vaikui, slapta gyvenusiam jo, suaugusio komunisto, kūne. Štai, ką jis kartą parašė:
"O vaivorykštė ant nuplaukusio į tolį, bet vis dar žaibuojančio ir griaudėjančio debesies, tiesiog nepaprastai žėrėjo. Taip ir norisi bėgti paskui ją per pievas ir ganyklas — bent jau prie to jos galo, kuris geria vandenį iš mūsų ežerėlio…"
Štai toks švelnus totalitarinio režimo propaguotojas.
Visa tai taip erzina siaurapročius, vienpusiškus Lietuvos valdininkus, kad jie pratrūko labai juokingais ir gašliais pasisakymais, kurie visai nepanašūs į gyvybės sklidinus klasikų žodžius. Perskaitęs juos nebėgsi paskui vaivorykštę. Stipriomis rankomis neparemsi saulės. "Mes turime žinoti, kad tai susiję su politiniais, mums kenksmingais tikslais, ir tokios situacijos kelia pavojų",- inkščia išverstaakiai valdininkai.
Tačiau, kaip pasisakė Zaldostanovas, "vėlu blaškytis" nuobodiems valdininkams-rusofobams: visa jų dirbtinė konstrukcija, pasirodo, sugriuvo vos įkvėpus oro šalia įkaitusio motociklo? Po vienos ekskursijos į Pamaskvės automobilių ir karo technikos muziejų? Vieną kartą pasiklausius senojo himno? Po vienos puikaus eilėraščio citatos?
Žinoma, ne. Viskas daug sudėtingiau. Nedramatizuokim. Bet gyvi tikrovės garsai, spalvos ir kvapai, kuriuos įkvėpė Lietuvos vaikai, stovyklavę Rusijoje, tikrai pavojingi tiems, kurie mūsų praeitį pasiryžę ištrinti iš istorijos puslapių. Tiems, kas nenori bendros dabarties ir gąsdina jaunąją kartą baisia, agresyvia Rusija.
Žodžiu, skaitykite, vaikai, nors Seton-Tompsoną ar Mieželaitį. Gyvenkit plačiai. Jums meluoja, kai elgiasi su jumis kaip su nieko neišmanančiais nematomų šalių gyventojais. Jūsų niekas neverčia tapti "Naktiniais vilkais", nors, bent kartelį tai pabandyti, ko gero, nori kiekvienas berniūkštis. Turi norėti. Svarbiausia, kad kojos remtųsi į žemę. Na, ir taip toliau, kaip tekste parašyta.
