Rytų partnerystė: aštuoneri metai, neigiamas rezultatas

© Sputnik / Алексей Витвицкий / Pereiti į medijų banką5-й Саммит Восточного партнерства в Брюсселе
5-й Саммит Восточного партнерства в Брюсселе - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Sisteminės analizės ir prognozavimo centro prezidentas Rostislavas Iščenko specialiai Sputnik Lietuva

Briuselyje prasidėjo penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Toks bendradarbiavimo formatas susikūrė prieš aštuonerius metus (2009 metų gegužę Prahoje). Prieš pirmąjį viršūnių susitikimą vyko ilgos derybos ES gretose apie tai, ką daryti su buvusios tarybų Sąjungos šalimis netoli Vakarų ir Pietvakarių (Kaukazas) Rusijos sienų. Iš viso yra šešios tokios valstybės: Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija, Gruzija, Moldova, Ukraina.

Президент Литвы Даля Грибаускайте и президент США Дональд Трамп на встрече в Варшаве - Sputnik Lietuva
NATO dešinysis flangas: lietuvių pinigai amerikiečių reikmėms

Visuomet susirūpinę dėl "Rusijos agresijos" lenkai ir Baltijos šalių gyventojai manė, kad būtinai reikia tęsti ES ir NATO plėtros politiką, nuosekliai integruoti minėtąsias valstybes į Europos ir Aljanso struktūras. Prie jų prisidėjo ir į Moldovą pretenduojantys rumunai. Visai galima suprasti Rytų Europos gyventojų požiūrį. Šiuo metu jie atlieka "sanitarinio kordono" vaidmenį Rusijos ir Vakarų pasienyje. Todėl jie norėtų suteikti Rytų sienai mobilios ribos charakterį bei nustumti ją toliau nuo Rytų: iki Brjansko, Smolensko ir Sočio. Tokiu atveju Lenkija, Lietuva, Rumunija taptų giliu NATO ir ES užnugariu. Tokiu, kurio vaidmenį šiuo metu atlieka Vokietija.

Savo ruožtu Vakarų Europa, kuri gaudavo "didelę garbę" išlaikyti naujus ES narius ir finansuoti NATO infrastruktūros plėtrą naujose teritorijose, buvo toli gražu nepatenkinta perspektyva prijungti prie Rytų Europos ir Baltijos šalių dar šešis recipientus su beveik 60 milijonų (tuo metu) gyventojų. Po to, kai Prancūzija ir Vokietija Bukarešto viršūnių susitikimo metu užblokavo JAV ir "jaunujų europiečių" bandymą prijungti Ukrainą ir Gruziją prie NATO, paaiškėjo, kad Vakarų Europa ryžtingai ruošiasi užblokuoti tolimesnės plėtros politiką, tad reikia ieškoti kito kompromiso.

Apklausa: Baltijos šalys priešiškiausiai nusiteikusios rusų atžvilgiu >>

Tuomet "jaunieji europiečiai" ir sukūrė Rytų partnerystės forumą. Oficialiai buvo paskelbta, kad tokiu būdu ES išsaugo buvusioms tarybinėms valstybėms europerspektyvą ir toliau tęs suartėjimą. Tačiau iš tikrųjų kalba ėjo apie Rytų Europos narių ambicijų tenkinimą, siekiant sukurti tarp savęs ir Rusijos buferinę zoną. Bet tik tokiu būdu, kad būtų išsaugoti Senosios Europos interesai. Buferinės valstybės turėjo tapti ne ES narėmis, o priklausomais protektoratais (formatas 28+6, 28 — ЕS ir 6 — partneriai).

Nė vienas tikslas nėra pasiektas

Būtent šis sprendimas nustatė didžiules Rytų partnerystės ambicijas ir jos žlugimą. Mes turime teisę kalbėti apie žlugimą, nes nė vienas ambicingas tikslas nebuvo pasiektas. Atvirkščiai, vietoje tuo, kad Rusija būtų išstumta iš postsovietinės pereferijos, ES politika sudarė geras sąlygas Rusijos įtakai Rytų Europos šalyse — ES narėse — augti. O Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, kuris dažnai kalba apie tai, apie ką kiti tik pradeda susimąstyti, jau susitikęs Sočyje su Putinu pareiškė, kad greitai arba Rusija turi tapti ES nare, arba ES teks prisijungti prie Rusijos.

Города мира. Клайпеда - Sputnik Lietuva
Lietuva ir Armėnija meno pagalba kartu spręs emigracijos problemą

Už šios frazės slepiasi gili prasmė. Čekijos politikas kostatuoja, kad ES yra negyvybinga be glaudžių ekonominių bei politinių ryšių su Rusija ir Eurazijos integracijos. Jos esmė — tapti didelio kontinentalinio integracijos projekto dalimi. Bandymai sutrukdyti objektyvų istorijos kelią atves prie egzistuojančių europietiškų struktūrų dezintegracijos, o su tuo jau susidūrė NATO. Be to, jau ir pati ES turi "Brexit" pavyzdį. Pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje Rytų partnerystė atkartoja GUAM likimą, kuri atrodo egzistuoja, bet niekaip nepasirodo.

Kaip tik tuo metu, kai gimė Rytų partnerystė, vyko ir paskutinėji susitikimai, kurių metu ketinta atgaivinti GUAM, bet iš esmės viskas tapo laidotuvėmis. Šiuose susitikimuose, kaip ir dabar Rytų partnerystėje, kalbama apie didžiulius planus ir perspektyvas, bet nuo tų laikų apie GUAM niekas nieko nekalba.

Nuo Moldovos iki Armėnijos

Apsvarstykime dabartinį susitikimo formatą. Gruzija ir Moldova negali nieko pasiūlyti ES, išskyrus jau veikiančius asociacijos susitarimus. Šie susitarimai neišsprendžia kritiškai svarbios problemos — priegos prie Europos rinkos. Moldovos ekonomika, priešingai, patyrė krizės pasekmes. Gruzijos duomenys ne tokie pesimistiniai, bet jos ekonomika buvo sužlugdyta dar 90-aisiais, o asociacijos susitarimas neaprūpino šalies ekonominiu augimu. Armėnija, kuri 2013 metų lapkritį atsisakė pasirašyti asociacijos susitarimą (vienu metu su Ukraina), ketina šio susitikimo metu pasirašyti naują susitarimo variantą, iš kurio išbrauktos diskriminacinės normos.

Dokumento parametrai suderinti su šalies įsipareigojimais Eurazijos ekonominei sąjungai. Galima numatyti, kad Armėnijai susitarimas neturės tokio žalingo poveikio, kokį patyrė Moldova ir Ukraina, tačiau nepavyks ir išplėsti Armėnijos prekybos apimčių. Be to, susitarimas dar nepasirašytas, o Europos ekologai jau pradėjo tvirtinti, kad nuo šiol Armėnija privalo uždaryti savo atominę elektrinę, ir, matyt, belaukiant švarių energetinių technologijų, likti be elektros. Taigi, panašu, kad teks laukti problemų.

Broliai slavai

Ukrainos galima net neprisiminti. Bent jau Europos Sąjunga neskuba didžiuotis šiuo savo projektu, kuriame "europietiškas rojus" pradėjo įsitvirtinti šalyje tik pilietinio karo pagalba, o eurointegracijos idėjas palaikė vietos naciai, tai net pripažino didelis Ukrainos "advokatas" ir Rytų partnerystės įkūrimo iniciatorius — Lenkija.

Даля Грибаускйте в Брюсселе на саммите Восточного партнерства в Брюсселе - Sputnik Lietuva
Prezidentė prognozuoja Ukrainai "ilgą kelią" į Europos Sąjungą

Belieka tik pakviesta į viršūnių susitikimą Baltarusija. Tai tokia didelė ES gėda, kad aš net nežinau, kas iš Europos politikų sugalvojo pakviesti Minską ir kaip paaiškino savo sprendimą. Per du dešimtmečius vykdomam ES spaudimui ir sankcijų politikai Lukašenko nė karto nenusileido. Ir šiuo metu ES atsisakė visų savo reikalavimų ir nuolankiai kviečiasi į savo susitikimą žmogų, kurį visai neseniai dar vadino "paskutinioju Europos diktatoriumi". Bet Baltarusija atvyko į Briuselį su savo sąlygomis. Juk tai ES reikalingas Minsko dalyvavimas, siekiant pademonstruoti bent šiokią tokią Rytų partnerystės sėkmę.

Apie tai, kaip žemai krito ES akcijos "Rytų partnerių" akyse, byloja Porošenko bandymai šantažuoti. Ukrainos prezidentas grasino neatvykti į susitikimą, jeigu nebus atsižvelgta į Ukrainos norą įtraukti į deklaraciją nurodymus į Kijevo europerspektyvas. Aišku, kad ES nenusileido, o Porošenko vis tiek atvažiavo. Bet juk jis suvokė, kad galima gąsdinti ES tuo, jog Ukraina gali ignoruoti susitikimą. Visai neseniai sėkmingų šalių lyderiai dalyvavimą bet kokiame ES renginyje laikė didžiule garbe. O šiandien beveik nuverstas ekonomiškai sugriautos ir kenčiančios nuo pilietinio karo šalies lyderis gąsdina ES tuo, kad neatvyks į jo naudai sukurtą renginį.

Manau, Europai nieko kito nelieka, kaip tik pradėti pamažu atsisakyti Rytų partnerystės projekto. Ir ji tai darys. Sanitarinio ruožo projektas nepavyko. Šiuo metu reikia statyti tiltą į Rusiją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

Naujienų srautas
0