Pirma akcija šiais metais įvyko sakralinėje sostinės vietoje — Katedros aikštėje, o vėliau nuėjo iki Vyriausybės pastato. Gydytojai, seselės ir slaugytojos reikalavo iš valdžios didesnių atlyginimų ir visos sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos. Priešingu atveju medikai grasina susikrauti lagaminus ir iškeliauti į užsienį, kur gydys britus, vokiečius, italus, o ne lietuvius, kurie savo mokesčiais apmokėjo gydytojų studijas universitetuose.
— Labas, Justai. Iš kur čia eini su plakatais ir vėliava?
— Sveikas, Rimai. Buvome su kolegomis prie Vyriausybės rūmų, dalyvavome protesto akcijoje. Prašėme ministro pakelti mums atlyginimus ir reikalavome permainų! Jau pavargome gydyti žmones už kelis šimtus eurų per mėnesį.
— Na, Justai, pas mus tuos keturis-penkis šimtus eurų gauna dauguma piliečių ir jie nesiskundžia. Ateis laikai ir visi mes pradėsime dirbti už du-tris tūkstančius eurų. Tiesa, teks palaukti. Kokius 20-30 metų. Juk mums gerbiamas Profesorius Vytautas Landsbergis žadėjo, kad gyvensime kaip Suomijoje. Jis visuomet atsako už savo žodžius.
— Aš šešis metus studijavau universitete, po to dar penkis metus magistrantūroje ir aspirantūroje. Perskaičiau krūvą literatūros, išmokau greitai nuotoliniu būdu nustatyti dignnozę ir sugebu surasti tinkamus vaistus. Per vieną darbo diena priimu daugiau kaip 20 ligonių. Esu mūsų klinikos rekordininkas. O į Maldyvus tik kartą per metus galiu sau leisti nuvažiuoti ir jau atsibodo važinėti penkerių metų senumo Volkswagenu. Noriu naujos Tayotos. Nejaugi aš šito neužsidirbau savo veikla?!
— Aišku, Justai, kad tu to vertas. Tik nesuprantu iš kur tu turi pinigų kelionėms į Maldyvus, jeigu tavo atlyginimas siekia tik 500 eurų? Aš uždirbu apie 700 eurų, žmona dar beveik 600 eurų, o mūsų šeima su dviem nepilnamečiais vos sugeba sudurti galą su galu. Mes net ne kiekvienais metais galime leisti sau atostogas Palangoje.
— Na, kažkaip sugebu išsisukti "dėkingų pacientų" dėka. Vieni padeda mašiną suremontuoti, kiti konjaku pavaišina. Būna, kad ir maisto atneša.
— Ir tu taip garsiai apie tai sakai? Juk tai tikra korupcija!
— Kokia korupcija?! Mano tėvas — chirurgas tarybiniais laikais tik dėka tokių pacientų išlaikė šeimą, o oficialų atlyginimą taupė ir kas tris metus naują mašiną pirko. Todėl ir man patarė tapti gydytoju, išmokė, kaip "dirbti su pacientais".
— Tai kam tau tuomet reikalingas tas protestas? Prieš ką tu protestavai?
— Aš norėčiau, kad mano pajamos nepriklausytų nuo pacientų nuotaikos. Jie pastaruoju metu tapo labai protingi — reikalauja kokybiško gydymo už sumokėtus valstybei mokesčius. Tegul mums Vyriausybė ir kelia atlyginimus iš tų mokesčių nors iki pusantro tūkstančio eurų. Vis žada kažkokius juokingus pinigus nuo 2018 metų gegužės, rezidentams nuo 390,5 eurų iki 463,75 eurų, o vyresniems rezidentams — nuo 497 eurų iki 530 eurų. Ar gi tai pinigai? Be viso to dar reikalauja iš pacientų pranešti apie nesąžiningus gydytojus, kurie kovoja už jų sveikatą. Tiek to, Rimai, neturiu laiko kalbėti apie politiką. Lekiu į kvalifikacijos kėlimo kursus. Mes šiuo metu mokomės suleisti ligoniams vaistus intraraumeniniu būdu.
— Tai tu tik dabar mokaisi daryti injekcijas į "minkštąją vietą"?
— Taip. Mes — gydytojai visą savo gyvenimą privalome mokytis. Iki pasimatymo. Būk sveikas!
