Tai, kad aukščiau paminėti interneto resursai yra "broliai", patvirtina ir ukrainietiškų "taikdarių" reakcija į lietuvišką iniciatyvą, kurie pasveikino Lietuvos nacionalistus ir išreiškė pasirengimą "teikti metodinę pagalbą ir pasidalinti ilgamete patirtimi gaudant rusišką ir prorusišką destruktyvų vatninį elementą".
Lietuvos "liaudies priešų" sąraše jau yra daugiau kaip šimtas penkiasdešimt pavardžių ir daugiau nei dešimt "priešiškų" Lietuvai tinklalapių, o tai kelia klausimą: "O pasekmės vietinei "vatai" bus tokios pat kaip "demokratiškiausioje" pasaulio šalyje Ukrainoje, kur "destruktyvų elementą" (tai yra tiesiog kitaminčius) be teismo ir tardymo meta į kalėjimą arba net nužudo?"
Nors per anksti kalbėti apie tai, ar populiarus bus "Vatnikas" Lietuvoje — tikėtina, kad plati auditorija jį ignoruos, nepaisydama antirusiškos isterijos politiniame lygmenyje (nebent kažkas "viršuje" rimtai įsitrauks į tikslingą šio portalo "reklamą").
Nepaisant to, ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniams jo darbo principams, susijusiems su "išdavikų" nustatymo kriterijais.
Kai tiesa akis bado
"Vatnikas" ketina skelbti duomenis apie piliečius, kurie, remiantis subjektyvia įkūrėjų nuomone, neigia svarbiausius Lietuvos tarybų istorijos ir šalies nepriklausomybės faktus, šlovina Sovietų Sąjungos (ypač Stalino) ir Kremliaus politiką, kritikuoja Lietuvos narystę ES ir NATO ir jie sėja nesantaiką Lietuvos visuomenėje.
Tiesą sakant, kaip ir Ukrainoje, kalbama apie tai, kad "yra tik mano nuomonė arba klaidinga". Pavyzdžiui, jei Algirdas Paleckis pagrįstai pasiūlė išsiaiškinti, ar šaudė savi į saviškius 1991-ųjų sausio mėnesio įvykių metu, jis "Maskvos ranka". Arba, jei Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, pateikdamas konkrečius faktus, bando įrodyti, kad šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė dirbo KGB, jis taip pat yra "Kremliaus agentas".
Savo ruožtu Rusijos šlovinimas Lietuvoje, dažniausiai, reiškia bet kokį teigiamą Rusijos veiksmų vertinimą, kurie iš esmės negali būti teisingi— tik imperiniai ir agresyvūs. Na, o ES ir NATO, priešingai — įsikūniję angelai, "rankomis nelieskite".
Trumpai tariant, lietuviška žodžio laisvė yra laisvas "partijos linijos" (pirmiausia konservatorių ir prezidentūros) laikymasis. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę — "vatnikas". Gerai, kad bent jau už kitokią nuomonę į šiukšlių bakus kol kas nemeta ir nemuša, kaip Ukrainoje.
Galiausiai, apie kokią kovą su riaušininkais kalbama, jei pats Lietuvos piliečių dalijimo į patriotus ir "vatnikus" faktas jau neprisideda prie nacionalinės vienybės. Tuo pačiu metu Lietuvos teisėsaugos organai nereagavo į atvirai provokuojantį vietinių nacionalistų sumanymą.
Arti pavojingos linijos
Paradoksas — jei atidžiai įsižiūrėti, Ukraina nėra neonacių šalis, bet bjauri agrasyvi mažuma sugebėjo primesti sveikai ukrainietiškos visuomenės daliai savo "banderietiškas" žaidimo teisykles. Galų gale, norma tapo tai, kas bet kurioje kitoje Europos šalyje yra visiškai nepriimtina (ypač, pilna valstybinės instituto degradacija).
Lietuvoje viskas, iš pirmo žvilgsnio, irgi be perlenkimo. Bet jei pažvelgsime į situaciją nauju žvilgsniu, gero maža: įnirtinga Rusijos kritika esant progai ir be jos (vien psichozė aplink pratybas Zapad-2017 ko verta) ir nesibaigianti "liaudies priešų" paieška, kai net mirusiems nėra ramybės (Donato Banionio "demaskavimas" atrodo tiesiog bjauriai "magnolijų krašte").
Ir štai dabar ši svetainė. Atrodytų, dar viena smulkmena, kuri nenusipelno dėmesio (kažkokie niekam nežinomi radikalai užsikrėtę blogu Ukrainos pavyzdžiu). Tačiau problema ta, kad šių "smulkmentų" tampa vis daugiau ir daugiau, o upelis virsta upe, kuri yra pasirengusi išsilieti iš krantų. Tuo pačiu metu pavojingos tendencijos suvokimo pas daugybę tarsi apsvaigusių (nors ir su praregėjimo požymiais) gyventojų nėra.
O visa kita, nuostabioji markize, gerai. Viskas gerai…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
