Iš pradžių konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis pasiūlė šio politiko vardu pervardyti Latvių gatvę, vedančią prie Rusijos ambasados Vilniuje. Bet, kadangi Latvija "nenusikalto" Lietuvai taip, kad reikėtų keisti gatvės pavadinimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasisakė už iniciatyvą pavadinti skverą prie RF ambasados "Rusijos demokratijos skveru". Į tai sostinės istorinės atminties komisija sureagavo sakydama, kad būtų neblogai rasti tinkamesnę vietą, bent jau kažkaip susijusią su Nemcovo buvimu Vilniuje. Be to, Lietuvoje jau yra Andrejaus Sacharovo, kurį pelnytai galima laikyti Rusijos demokratijos patriarchu, aikštė. Galiausiai sostinės merą aplankė Vilniuje gyvenantys Rusijos opozicijos atstovai, kurie Nemcovo vardu pasiūlė pavadinti tiltuką skvere prie Rusijos ambasados.
"Tiltas jungia. Tiltas traukia ateiti ir pabūti. Ant tilto Maskvoje buvo nušautas Borisas Nemcovas", — parašė savo Facebook paskyroje sostinės meras, įkvėptas paskutinio susitikimo su pabėgusiais Rusijos aktyvistais.
Įdomu, o jei engiami Lietuvoje už žodžio laisvę ir savo įsitikinimus žmonės, o tokių nemažai Lietuvoje, staiga atsidurtų Rusijoje kaip Lietuvos opozicija, ateitų jie pas Sobyaniną ir pasiūlytų pavadinti gatvę ar skverą prie Lietuvos ambasados Maskvoje Lietuvos demokratijos vardu? Įdomu, ir po susitikimo su jais Maskvos meras pasidalintų bendra nuotrauka savo Facebook ar Twitter paskyroje ir, giliai įkvėpęs, parašytų, kad dabar daug galvos, kaip "pagerbti Lietuvos kaimynų atminimą, kurie kovoja savo šalyje už taiką ir žodžio laisvę, protestuoja prieš ginklavimosi varžybas ir nesutika su savo šalies valdžios institucijų politika?"
Tačiau Vilniuje gyvenančių rusų opozicionierių saujelė mano, kad jų nuomonė gali būti lemiama sprendžiant gatvių, skverų ir tiltų pavadinimus Lietuvos sostinėje. Jie džiaugsmingai praneša, kad visur juos priima kaip brangius svečius ir net visi poperiai vyriausybės įstaigose priimami iš jų rusų kalba. Ir tai vyksta žinant kategorišką Lietuvos valdžios požiūrį į rusų kalbą, kai uždaromos rusų mokyklos ir žiniasklaida. Bet, akivaizdu, visa tai priklauso nuo to, KAS kalba šia kalba: vietiniai rusai ar rusų opozicija.
Taigi, kas jie — tie, kuriems Vilniaus miesto meras skyrė laiko įtemptame grafike, kurių nuomonės įdėmiai klausosi? Nuotraukoje prie Šimašiaus prisiglaudė Irina Kalmykova, pabėgusi iš Rusijos nuo teismo už daugkartinius akcijų organizavimo tvarkos pažeidimus, už ką jai gresia iki penkių metų kalėjimo. Kartu su nepilnamečiu sūnumi be dokumentų ji neteisėtai kirto Ukrainos sieną, o tada atsidūrė Lietuvoje, kur, beje, gyvena iš labdaros organizacijų skirtų lėšų.
Ji dažnai pasirodo Vilniaus gatvėse protesto akcijose prieš Putiną, reikšdama nepasitenkinimą Rusijoje prasidėjusiomis ginklavimosi varžybomis. Tai, kad Lietuva ir NATO lygiai taip pat tikslingai didina gynybos išlaidas ir kelia karinę isteriją, jos nejaudina. Ji samprotauja kaip gerai žinomame anekdote apie jai artimus ukrainiečius (ji gimusi Charkove): "Einiu maskolių žudyti. — O jei jie tave užmuš?— O man tai kas".
Šalia dar viena garbaus amžiaus dama — Dorutina Tatjana Sergejevna — taip pat baudžiamosios bylos figūrantė. 2014 metais prieš organizacijos "Liga izbiratelnic", kurioje Dorutina buvo vadovė, buvo pradėta baudžiamoji byla dėl autorių teisių pažeidimo. Sužinojusi apie artėjančią bausmę, moteris išvyko iš Rusijos. Vėliau, 2015 metais, "Liga izbiratelnic" buvo pripažinta užsienio agentu ir Dorutina panaikino šią organizaciją.
Lietuvoje Tatjana Dorutina dalyvauja Laisvosios Rusijos forumų, į kuriuos į Lietuvos sostinę atvyksta Rusijos opozicija, o taip pat Vakarų žurnalistai ir politologai, opozicijoje. Ji kovoja už Rusijos demokratiją, taip sakant, nuotoliniu būdu su grantų, kuriuos paskyrė Europos demokratai, pagalba.
Kairėje nuo mero Julija Bašinova ir Veniaminas Dmitroškinas (Julija ir Venik) — aktyvių "bolotnikų" pora. Rusijoje jie susipažino Maskvoje Narkotikų kontrolės tarnybos piketo už pakaitinės terapijos priklausomybės turintiems žmonėms legalizavimą metu. Jie pasisakė už kanapių legalizavimą, prieš nereikalingus draudimus, susirinkimų laisvę, savanorišką kariuomenę, tačiau neradę paramos Rusijoje, atvyko laisvės ieškoti į Lietuvą. Jų atvykimo motyvas yra toks: "Jei Putiną teis Hagoje, iš Lietuvos į ten pigiau skristi".
Vilniuje jie stengiasi kurti savo verslą, tačiau, nesėkmingai, nemažai jie turi problemų ir su Lietuvos migracijos departamentu. Bet jie turi daug idėjų, pavyzdžiui, Dmitroškinas skundžiasi, kad pabėgėliai iš Sirijos Lietuvoje neįsitvirtina, o jie, anot jo, galėtų įnešti gyvybingą srautą į Lietuvos vaikų išsilavinimą.
Julija Bašinova, buriatė, žavisi tuo, kad Lietuvoje nesutinka nacionalizmo apraiškos, nuo kurios, anot jos, ji kentėjo Rusijoje, bet niekas čia netrukdo jai draugauti su rusų nacionalistu Daniilu Konstantinovu — dar vienu "bolotniku", nusėdusiu Vilniuje. Jis yra tarp kaltinamųjų baudžiamojoje byloje dėl FSB ir Kovos su ekstremizmu centro darbuotojo nužudymo. Vėliau kalinimas buvo persikvalifikuotas į chuliganizmą, Konstantinovas nuteistas triems metams kolonijos, tačiau amnestuotas. Po dviejų teismo procesų buvo priverstas išvykti iš Rusijos, o tada per Tailandą ir Gruziją jis sugebėjo įsikurti Lietuvoje ir gavo Lietuvos vizą.
Dešinėje nuo mero dar vienas Rusijos demokratas — Vsevolodas Černozubas, pabėgęs iš Rusijos 2013-ųjų pradžioje nuo galimo baudžiamojo persekiojimo dėl "Bolotnaja bylos" — per Ukrainą į Lietuvą. Iš pradžių vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, gaudavo nedidelę finansinę paramą įvairiems projektams iš Europos organizacijų ir fondų, padėjo LGBT aktyvistams su nedideliais tinklalapiais, dabar nuotoliniu būdu dirba vienoje iš Rusijos opozicijos svetainių.
Šalia Eugenijus Titovas, kovojantis už politinį prieglobstį Lietuvoje. Čia gyvena remiamas "Freedom House" Lietuvos filialo. Vilniuje pozicionuoja save kaip Rusijos emigracinio judėjimo organizatorius.
Jo nuomone, tai galimybė sukaupti Vilniuje intelektinį potencialą, kad vėliau galėtų grįžti į Rusiją, kai ten pasikeis režimas, ir teigiamai veikti Rusijos ir Lietuvos santykius.
O kol kas ji padeda naujai atvykusiems į Lietuvą rusų emigrantams buitiniais klausimais ir atlieka savo pagrindinę politinę užduotį: sujungti Lietuvoje rusakalbių jėgas, kurios, anot jo, "nesupranta viso Putino politikos pavojaus". Ar sėkmingi jo bandymai rodo balsavimo Lietuvoje rezultatai per pastaruosius Rusijos prezidento rinkimus. 82% iš 10 tūkstančių Lietuvoje gyvenančių rusų piliečių turinčių teisę balsuoti nubalsavo už Putiną.
Putino priešininkų Lietuvoje, nespėjusių atvykti į susitikimą su meru, sąrašą galima būtų tęsti. Jie aktyviai atidirba už teisę slėptis čia, ar teisę gauti leidimą gyventi, ar net Lietuvos pilietybę, kad galėtų laisvai naudotis Šengeno zonos privalumais. Jais noriai naudojasi didžiulė propogandos mašina, paleista Lietuvoje, kad diskredituotų Rusiją, o jie noriai tame dalyvauja ir net pataria vietos valdžiai, kaip pavadinti tam tikrą gatvę. Arba tiltą.
Ir jei šių aktyvistų saujelės nuomonė tokia svarbi Lietuvos valdžiai renkant gatvių pavadinimus, kad jie pateikia ją kaip daugumos ne tik rusų piliečių, gyvenančių čia, bet ir vietinės kilmės vilniečių, tai pats laikas atidaryti prie Lietuvos ambasados Maskvoje Lietuvos demokratijos vardo gatvę ar skverą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
