Mums reikalingas kominternas

CC BY-SA 4.0 / wikipedia / Martin MAGA / Мартин Зельнер, лидер австрийских идентаристов
Мартин Зельнер, лидер австрийских идентаристов - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Identiteto demokratijos modelio šalininkai šiandien — pagrindinis Europos patriotinio jaunimo judėjimas, ir garsiausias balsas, įgaunantis "dešinįjį" pagreitį, į klausimus atsako Martinas Zelneris — Austrijos filialo lyderis ir vienas iš žymiausių judėjimo narių

Jie aprengė Marijos-Teresės paminklą Vienoje milžiniška burka ir pritvirtino plakatą "apsaugosime Europą" ant Brandenburgo vartų Berlyne. Jie išplaukdavo į jūrą valtimis ir bandė sustabdyti laivus, gabenančius nelegalus į Italiją. Jie atėjo į kairiosios liberalistės Cesi Leonard paskaitą, apsivilkę Vokietijos Demokratinės Respublikos karių uniformą ir prieš kameras įteikė jai apdovanojimą "pagrindinis veidmainis". Jų veiksmai visada susprogdina internetą ir priverčia  vietos žiniasklaidą kalbėti apie tai, ką visai neseniai bandė nutylėti.

Europos multikultūralizmas — tai neapykanta savo kultūros atžvilgiu

- Pradėkime nuo paprastų dalykų. Koks yra identiteto judėjimas? Ne tik austrų, bet apskritai?

— Identiteto judėjimas — tai Europos patriotinis jaunimo judėjimas, įkurtas 2012 metais Prancūzijoje. Jo tikslas — atkreipti dėmesį į masinės migracijos ir Europos islamizacijos problemą gatvių aktyvumo pagalba. Be smurto. Mes vadinamės "patriotinis Green Peace".

- Šiandien tu esi garsiausias judėjimo narys. Kaip tu čia atsidūrei? Kas tave pastūmėjo? Kiek žinau tu studentas, o šiuolaikinės Europos akademinėse bendruomenėse labiausiai išvystytos idėjos, kurias paprastai vadina liberaliomis.

— Taip viskas taip ir yra. Ir gimnazijoje, kur aš iki šiol studijavau, buvo ne geriau. Manau, kad mane paskatino supratimas, kaip visi žmonės yra įsitikinę savo besąlygišku teisingumu. Kaip sunkiai jie suvokia kritiką. Jie nori sunaikinti visus, kas mąsto kitaip. Aišku, aš jaučiau vidinį pasipriešinimą, ir palaipsniui pasiekiau "naujų taisyklių" ir konservatorių idėjas. Aš pradėjau skaityti daug knygų, kurių autoriai siūlė įdomius problemų sprendimus, ir vienu metu supratau, kad noriu skleisti šias idėjas,  pateikti plačiai visuomenei.

- Tu paminėjai "naujas taisykles". Aš žinau, kad šiandieninėje Europoje šios idėjos neturi nieko bendro su nacizmo idėjomis. Mačiau tavo vaizdo įrašą YouTube, kur tu pasakoji, kodėl identitaristai — nėra rasistai. Dabar paiškink man, kodėl jūs — ne naciai.

— Labai paprasta. Nacional-socializmas — tai totalitarinė ideologija. Kita totalitarinė ideologija buvo komunizmas, šių metu Europoje mes susidūrėme su liberaliu globalizmu. Mes vienodai smerkiame visas šias ideologijas, ir manome, kad jie neturi jokių atsakymų. Mes gerbiame visas tautas ir kultūras ir manome, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę.

Būtent todėl mes nesame nei rasistai, nei antisemitai. Mes vienareikšmiškai atmetame šias idėjas, tačiau tuo pačiu metu mes taip pat atmetame dabartinį Europos daugiakultūriškumą, kuris iš tikrųjų reiškia neapykantą savo kultūros atžvilgiu. Mes visiškai nenorime gyventi vienos rasės hermetiškai uždarytuose anklavuose. Visuomet turi būti ir mainai, ir įvairovė, tame tarpe ir etninės grupės. Tačiau mes nedviprasmiškai prieštaraujame eksperimentui, kurio rezultatas bus mūsų kultūros pakeitimas svetima. Tauta privalo turėti teisę spręsti, ką įsileisti, o ko neleisti į savo šalį.

Mes turime bendrą kultūrą ir istoriją su Rusija

- Tačiau spaudoje jus nuolat vadina naciais ir rasistais. Tačiau kai kuriose Baltijos šalyse, pavyzdžiui, Estijoje ar Latvijoje, yra realių, neišgalvotų nacių, SS veteranų asociacijų ir pan.

— Taip, aš žinau.

- Reikėtų suprasti, kad šiose šalyse gyvena daug įvairių tautų, ne taip, kaip Austrijoje, kur dauguma gyventojų vis dar yra austrai. Maždaug pusė Estijos gyventojų yra etniniai rusai. Ką tu, kaip identitaristas, gali pasakyti apie valstybių, kuriose gyvena dvi skirtingos tautos, problemą?

— Manau, kad jei istoriškai susiklostė, jog valstbėje gyvena didelė tautinė mažuma — jos teises reikia gerbti ir surasti bendro gyvenimo kelią. Kai kurioms valstybėms, pavyzdžiui, Šveicarijai, visai gerai sekasi. Tačiau jeigu nieko neišeina — mano manymu, tokią valstybę geriau paleisti.

O kas liečia ES požiūrį į nacizmą — tai dar kartą patvirtina, kokie jie yra apgailėtini veidmainiai. Geopolitiniais klausimais jie leidžia sau neįtikėtiną lankstumą, taip pat ir labiausiai ekstremistinių ideologijų atžvilgiu. Baltijos šalių problema, ir tokia pati problema, kurią turime mes, — tai klasikinis "vidinis nacionalizmas", kuris sukelia daug įtampos Rytų Europos šalyse. Mes manome, kad Europos tautos: italai, prancūzai, anglai, rusai — privalo gyventi taikiai ir gerbti vieni kitus.

- Jūs pasisakote už Europos identiškumo apsaugą, ar ne? Rusija jums — Europa?

— Įdomus klausimas. Manau, į jį turėtų atsakyti patys rusai. Rusija — žemyno valstybė, kuri išsiplėtė ir į Rytus, ir į Aziją. Bet jeigu pažvelgti per kultūros, kalbos ir religijos prizmę — mano manymu, Rusija priskiriama tam pačiam naratyvui, kaip ir Europa. Mes turime bendrą istoriją, bendrą filosofiją. Rusijos literatūra ir tradicijos — visiškai europietiškos. Tačiau, aišku, turi nuosavą specifiką.

Didžioji Britanija neišlaikė testo

- Neseniai tau buvo uždrausta įvažiuoti į Didžiąją Britaniją. Kiek  žinau, tu norėjai pasakyti kalbą Hyde Park "Oratoriaus kampelyje"? Apie ką norėjai kalbėti?

— Iš tikrųjų ruošiausi pasirodyti ne "Oratoriaus kampelyje". Aš atvykau į konferenciją oficialiu Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos kvietimu. Konferencija buvo atšaukta dėl kairiųjų ekstremistų grasinimų. Tuomet aš ir nusprendžiau pasirodyti savarankiškai. Tokiai temai nėra geresnės vietos, nei "Oratoriaus kampelis". Man tai buvo socialinis eksperimentas — ar iš tikrųjų žodžio laisvės institutas veikia šioje valstybėje? Prverstas pripažinti: Didžioji Britanija neišlaikė testo. Tai, kas dabar vyksta šioje valstybėje, vis labiau primena Kafkos ir Džordžo Oruelo romanus.

- Ar manai, kad visa tai turi kažkokią neakivaizdžią politinę priežastį? Pastaruoju metu Didžioji Britanija veikia gana keistai? Ne tik tavo, bet ir kitų žurnalistų atžvilgiu. Juk buvo dar baisi istorija su buvusio žvalgybininko nunuodijimu.

— Šiuo klausimu yra teorija, kurios aš negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. Kaip žinoma, Britanijoje veikia prievartautojų-migrantų gaujos, jų aukomis tapo tūkstančiai nepilnamečių mergaičių. Ši tiesa — labai nemaloni. Būtent todėl Britanijos Vyriausybė nebenori matyti savo šalyje kritiškai ir patriotiškai nusiteikusių žurnalistų. Būtent todėl man, Britani Pettiboun (Zelnerio draugė, Amerikos konservatyvioji tinklaraštininkė — Sputnik) ir Loren Sozern (Kanados konservatyvioji aktyvistė — Sputnik) buvo uždrausta įvažiuoti. Tai lygiai tokie pat veiksmai, už kuriuos Anglija kritikuoja, pavyzdžiui, Turkiją.

Vyksta karas už protą

- Rusijoje yra socialinis tinklas Telegram. Manau, šiandien tai laisviausias socialinis tinklas pasaulyje. Aš ten turiu kanalą, prašiau savo skaitytojų atsiųsti man klausimus, kuriuos jie norėtų tau užduoti. Taigi: ką tu manai apie Stivo Bennono turnė po Europą? Ar neatėjo laikas sukurti ką nors panašaus į "dešinįjį kominterną"? Kadaise egzistavo kairysis "kominternas", tarptautinė komunistų sąjunga. Ar negali šiuolaikiniai konservatoriai padaryti ką nors panašaus?

— Bennonas — labai ryški asmenybė. Amerikoje jis sugebėjo suorganizuoti tikrą politinę revoliuciją. Aš labai laukiu jo pasirodymų Europoje. O kas dėl "nacionalinių valstybių internacionalo", konservatorių, pasisakančių už daugialypį pasaulį, globalaus klubo — aš manau, kad jau seniai atėjo laikas kažką daryti. Juolab — Indija, Rusija, Vengrija jau seniai padarė kelis žingsnius šia kryptimi, o greitai, aš tikiuosi, ir kitos Europos šalys prisijungs. Tai būtų puiki alternatyva dabartinei monolitinei-daugiakultūrinei sistemai.

- Kas galėtų vadovauti šiai naujai Europai? Kas taptų nauju lyderiu, tokiu kaip Trampas JAV?

— Sunku pasakyti. Manau, kad čia Vakarų Europoje daug kas žiūri į Rytus, ir atranda elgsenos pavyzdžių tokiuose politikuose kaip Orbanas, Zemanas ir Putinas. Manau, jie galėtų tapti naujo vadovavimo stiliaus pavyzdžiais. Ir aišku, Donaldas Trampas su savo atviru patriotizmu — puikus pavyzdys.

- Paskutinis klausimas. Europos akademinė aplinka, kuriai atstovauja universitetų dėstytojai, praktiškai visuomet skleidžia liberalius požiūrius su kairiuoju šališkumu. Gaunasi savotiška savarankiška sistema, kuri sėkmingai egzistuoja daug metų. Kur mokosi konservatyvusis jaunimas, iš kur jaunuoliai gauna savo požiūrį ir kur jį sustiprina?  Kur yra intelektualūs konservatyvios minties centrai? Ir ar čia tam tikrą vaidmenį atlieka populiarios Vokietijoje ir Austrijoje "studentų brolijos"?

— Tai labai svarbus klausimas. Būtent tai  jaudina ir mus, identitaristus. Vyksta karas už protus. Tas, kas skleidžia idėjas — nustato kalbą, mąstymo būdą, ir, aišku, politiką. Po 1986 metų  mes turime kairiąją spaudą, kairįjį švietimą, o dėl to — kairysis mąstymo būdas ir kalba, kurie primetami daugeliui konservatyvios politikos atstovams. Identitaristai ir kitos politinės grupės šiandien stengiasi sukurti atsvarą. Aktyvizmo pagalba bei kitais būdais.

Studentų brolijos — tai mūsų tradicija, jos šaknys siekia XIX amžių. Minties ir dvasios laisvė — štai šių brolijų pagrindas. Tai kadrų kalvė Austrijos "Laisvės partijai" ir "Alternatyviai Vokietijai", kuriose jauni studentai mokosi laisvai ir kritiškai žiūrėti į pasaulį.

Naujienų srautas
0