Neseniai buvo paskelbtas jo tyrimas "Lietuvos ir Baltarusijos santykiai: bendri interesai ir branduolinis ginčas" (https://belarusdigest.com/story/analytical-paper-belarus-lithuania-relations-common-interests-and-the-nuclear-dispute/). Jei pažvelgtume į tuos, kuriems autorius dėkoja už pagalbą, sudarant šį dokumentą, gali kilti įtarimas, kad parengtas dar vienas propagandinis veikalas apie gerą Lietuvą ir blogą Baltarusiją.
Tačiau taip nėra. Jei ekspertas rašo apie Astravo AE taip: "Lietuva turi teisę kelti klausimus, susijusius su branduoline sauga, bet tuo pačiu metu ji pernelyg politizuoja problemą", — tai reiškia, kad jo mintys vertos dėmesio.
Sąlyčio taškai ir skiriamosios linijos
Galima sakyti, Astapenia teisingai apibrėžė tas sritis, kuriose šalims pavyksta rasti bendrą kalbą, ir tuos momentus, kurie apsunkina jų dialogą.
Pirmiausia, ekonominis bendradarbiavimas plačiąja prasme ir, dalinai, bendradarbiavimas pasienyje (daugeliu atžvilgių Europos finansavimo dėka). Statistika rodo, kad, pavyzdžiui, tiesioginės Lietuvos investicijos į "autoritarinę" Baltarusiją išaugo nuo 62 milijonų eurų 2013 metais iki beveik 95 milijonų eurų 2017 metais. Kita vertus, Baltarusijos krovinių strateginė svarba Klaipėdos uostui yra akivaizdi.
Tuo pačiu metu abiejų šalių santykiuose nemažai "aštrių kampų". Tikriausiai, pagrindinis dirgiklis yra Astravo AE, kurios pagamintos produkcijos Lietuva atsisakė įstatymų lygmenyje. Ne mažiau konfliktų yra saugumo srityje, apimančioje tiek karinius reikalus, tiek specialiųjų tarnybų veiklą.
Taigi, Lietuva ir Baltarusija turi pagrindo būti geros kaimynės — tereikia tik susitarti tam tikrais klausimais. Lieka tik suprasti — kaip?
Galima, bet nebūtina?
Astapenia pasiūlė keletą receptų, kurie visų pirma turėtų sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
Visų pirma, sukurti bendrą mechanizmą nuolatinei Astravo AE statybos stebėsenai (galbūt, dalyvaujant trečiajai šaliai, kuri tenkins ir Minską, ir Vilnių). Antra, sunku tikėtis, kad kovoti tarpusavyje nustos dviejų šalių žvalgybos, bet kariškiai, politologo nuomone, galėtų aktyviau keistis informacija, kad jaustųsi ramiau.
Iš esmės, eksperto požiūriu, viskas yra teisinga. Tačiau yra ir politinių motyvų, ir čia kyla klausimas: ar Lietuvai reikia mažinti įtampą?
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką pasirodė informacija, kad Lietuvos energetikos ekspertai konsultavo Baltarusijos specialistus, atsakingus už Astravo AE saugą. Tačiau užuot pasveikinę tokius ryšius, Lietuvos politikai pasmerkė šią praktiką. O kaip gi kitaip — jei paaiškės, kad pas baltarusius viskas yra saugu, kaip reikės paaiškinti gyventojams sprendimą atsisakyti pigios elektros?
Tas pats yra ir su kariniais klausimais. Dabar visi jau pamiršo tą isteriją, kuri kilo Lietuvoje dėl pratybų „Zapad-2017". Bet įvyko "stebuklas" — karas neprasidėjo.
Tačiau Lietuvos valdžios institucijos ir toliau primygtinai reikalauja "grėsmės iš Rytų", kurios dalis, tariamai, yra Baltarusija kaip Maskvos ranka. Ir dabar įsivaizduokite — ką reikės sakyti, jei abiejų šalių kariuomenės parodys, kad niekas neketina kariauti?
Kitaip tariant, pagerinti Lietuvos ir Baltarusijos santykius galima greitai — jei tik būtų noro. Tačiau vargu, ar Lietuva turi tokį norą, nes jis gali sulaužyti kam nors naudingą informacinį ir politinį diskursą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
