Baltijos šalis, kaip jas dabar priimta vadinti Europos Sąjungoje, sudaro trys šalys ― Estija, Latvija ir Lietuva.
Daugelis mano, kad santykiai tarp jų yra itin draugiški, o ekonominis vystymasis yra beveik toks pat, bet atidžiau pažvelgus matyti, kad "Baltijos vienybė" yra tik žodžių junginys be turinio. Ši grandinė nėra sudėtinga: politikos pagrindas yra ekonomika, ekonomikos pagrindas ― energija. O trijų šalių energetikos lygis, energetinis saugumas yra visiškai skirtingi. Pažvelkime kartu.
Labai skirtingos "seserys"
Estijos energetika ― tai skalūnas, tai senos dar sovietmečio GRES ir modernios GRES, jau pastatytos Europos Sąjungos pagalba. Estijos jėgainės gamina tiek energijos, kad ji jau keletą metų aprūpina visus savo kaimynus. BRELL žiedo sistemos operatorius šalių susitarimu yra Rusijoje, ir, jo duomenimis, Estijos srautų balansas Rusijos atžvilgiu jau trejus metus yra teigiamas.
Skalūno atsargų pagal dabartinį gavybos lygį Estijoje užteks 75-80 metų, o per šį laiką galima išvystyti kasybos ir perdirbimo technologijas tiek, kad ir toliau būtų galima dirbti su degiaisiais skalūnais. Latvijos energetikos pagrindas ― hidroelektrinės, pastatytos ant Dauguvos upės, ir stambios šiluminės elektrinės, veikiančios gamtinių dujų, kurios yra prieinamos ištisus metus reikiamais kiekiais, pagalba, nes jos yra saugomas Inčukalnio požeminėse dujų saugyklose, į kurias tiekiama "Šiaurės švytėjimo" sistemos magistraliniais vamzdynais.
Latvija, žinoma, neišvengė pasekmių, tapusi nauja ES nare ― uždarytos visos didelės įmonės, trečdalis gyventojų paliko respubliką ir migracija tęsiasi. Bet visuose šiuose procesuose, kaip bebūtų keista, yra vienas teigiamas dalykas.
Po to, kai bankrutavo stambiausias elektros energijos vartotojas Latvijoje ― Liepojos metalurgijos kombinatas, šalies energetikos sektoriuje susiklostė situacija, apie kurią daugelis šalių gali tik pasvajoti: elektros sąnaudos tiksliai, iki skaičiaus po kablelio, sutapo su poreikiu. Latvijos elektros energetikos sistemai… nieko nereikia, tik siekti išlaikyti esamus gamybos pajėgumus. Turimų elektros perdavimo sistemų atsargų užtenka, kad elektrinių remonto metu kompensuoti pajėgumų trūkumą būtų galima kaimyninių šalių ― Estijos, Baltarusijos ir Rusijos energetikos sistemų sąskaita.
O kaimyninių šalių pajėgumai tokie, kad Latvijai pakanka susitarti su nors viena iš jų, ir peršasi paprasta išvada: Latvijos energetikos sistemai nerūpi, veikia BRELL žiedas, ar ne. Jei žiedas veikia — puiku, remonto metu elektra tiekiama iš to kaimyno, kuris pasiūlys optimaliausias sąlygas. Žiedas neveikia — tariamės su Estija, remdamiesi ES priimtomis taisyklėmis.
Na, o kaipgi Lietuva? Energetikų požiūriu ― tai unikaliausia šalis pasaulyje, nes ji yra vienintelė, kuri savo noru išėjo iš privilegijuoto "branduolinio klubo", uždarydama savo vienintelę veikiančią atominę elektrinę. Maža to ― atjungdama nuo savo energetinės sistemos tris gigavatus atominių reaktorių pajėgumų, Lietuva nepastatė jokios pakaitinės elektrinės, dar unikaliau tai, kad tokio "protingo" elgesio neleido sau niekas, niekur ir niekada.
Ignalinos atominė elektrinė iki jos uždarymo visiškai aprūpino Lietuvą, šalis eksportavo elektros energiją ir užsidirbo gana gerus pinigus savo biudžetui. Dabar mes nieko to neturime, bet yra 80 procentų energijos trūkumas ― Lietuva visiškai priklausoma nuo savo kaimynų, kuriems turi mokėti milžinišką kainą, o dar padengti didelę dalį atominių elektrinių eksploatavimo nutraukimo išlaidų.
Tačiau Lietuva yra suvereni valstybė, tai buvo jos pasirinkimas, ir ne mums vertinti tokio elgesio priežastis. Manysime, kad Lietuvos vyriausybė nusprendė, kad jos gyventojai nusipelno šio eksperimento kaip bandomieji triušiai. Lietuvos piliečiai patenkinti šiuo vyriausybės sprendimu, o tai reiškia, kad viskas Lietuvoje, jų požiūriu, yra gerai.
Štai kaip atrodo "Baltijos vienybė", atidžiau į ją pažvelgus. Energijos perteklius Estijoje, subalansuota Latvijos energetinė sistema ir energetinis trūkumas Lietuvoje. Ar jų interesai gali būti vienodi energetikos sistemos vystymosi požiūriu — retorinis klausimas.
Jei mes atmetame politinius manevrus, Estija BRELL žiedo funkcionavimas yra naudingas, Latvija BRELL žiedui gali likti abejinga, o Lietuva turi ieškoti bent kokių variantų, kaip pagerinti savo energetinį saugumą. Kaip ji tai daro ― atskiras klausimas, tačiau ji to negali nedaryti, nes yra per daug priklausoma nuo kaimynų.
Keista lietuvių tradicija
Bet nuostabu štai kas — Lietuvos istorijoje ši situacija susiklosto ne pirmą kartą, tokia pati situacija buvo ir sovietmečiu. Aš kartoju: mes nesvarstome politinių klausimų, mes kalbame tik apie energetiką, o politologija turėtų užsiimti profesionalai.
Naujausiu laikotarpiu Lietuva tapo nepriklausoma valstybe po I pasaulinio karo, tarpukario laikotarpiu, dominuojantis sektorius jos ekonomikoje buvo žemės ūkis, tačiau techniniame lygmenyje Lietuva atsiliko net nuo kaimynių.
1940 metais Lietuvoje buvo pagaminta 81 mln. kilovatvalandžių elektros energijos, arba 28 kilovatvalandės vienam gyventojui. Estijoje šis skaičius buvo 180 kilovatvalandžių, o Latvijoje ― 133 kilovatvalandės.
Lygus reljefas neleido ir neleidžia statyti ekonomiškų hidroelektrinių, vienintelis energijos šaltinis Lietuvoje — durpės. Bet ir jos Lietuvoje beveik nebuvo išgaunamos ― šilumines elektrines šildė importuojama anglis, kurios kasmet importuojama apie 300 tūkstančių tonų, durpės aprūpindavo tik aštuonis procentus elektros energijos gamybos. Akmens anglimi buvo kūrenama Petrašiūnų šiluminė elektrinė netoli Kauno, Bačiūnų šiluminė elektrinė netoli Šiaulių, nebaigta statyti Rėkyvos ŠE taip pat turėjo būti kūrenama anglimi.
Negalėdama statyti savo elektrinių, Lietuva perdavė jas Belgijos verslininkams, kurie nustatė tokius tarifus už elektrą, kad kaimo žmonės kartais pasirinkdavo likti su žibalinėmis lempomis. Atėjus sovietų valdžiai energetikai labai sparčiai ėmė vystyti planą "GOERLO Lietuvos elektrifikacija", bet jo įgyvendinti nespėjo — prasidėjo karas.
TSRS VGO (Valstybės gynimo komitetas) 1945 metų balandžio 13 dieną priėmė nutarimą "Dėl neatidėliotinų priemonių, skirtų elektrinių ir elektros perdavimo linijų Lietuvos TSR atstatymo". Iš Leningrado atvyko generatoriai ir turbinos, iš Maskvos ― transformatoriai, nuo Uralo ― katilai, laidai, iš visos šalies atvyko kvalifikuoti darbuotojai, 1945 metų vasarą į Respubliką atvyko keturi elektros traukiniai "ant ratų", kurie suteikė 6,5 megavatų galios.
1945 metų rudenį Kauno valstybinio universiteto energetikai pasiūlė apskaičiuoti hidroelektrinės kaskadą Nemune tarp Nemuno ir Birštono miestelių. Bet hidroelektrinių projektavimas ir statybos reikalauja daug laiko ir pinigų, todėl buvo suformuluota kita strategija: kol bus kuriama ir statoma hidroelektrinė, labai greitai statoma šiluminė elektrinė durpynuose. Ir čia prasidėjo kažkas keista ― Lietuva vykdė planus išgauti durpių ne daugiau, kaip 15 procentų, rasdama begalę tokio atsilikimo priežasčių.
Viskas grįžo prie tradicinės importuotos akmens anglies, tik dabar — ne iš Europos, bet iš Donbaso ir Kuzbaso. 1960-aisiai metais, kai pagaliau pradėjo veikti Kauno HE 90 megavatų pajėgumu, Lietuva pagal energijos tiekimą atsiliko nuo visų Sąjungos respublikų keturis kartus ― durpės nebuvo kasamos, šiluminės elektrinės statybos užtruko.
1960 metais į Baltijos šalis buvo pradėtos tiekti dujos ir nuo tos akimirkos Lietuvos energetikos sistemos plėtrą perėmė Maskva. Visos ateinančiais metais pasirodžiusios elektrinės buvo pritaikytos dujoms: Elektrėnų, Vilniaus, Mažeikių, Kauno, Industrinė, Klaipėdos. Išimtys buvo Kruonio HAE ir Ignalinos AE.
Rezultatas, kurį mes pamatėme, 2009 metais uždarius atominę elektrinę, iš vienos pusės kelia nuostabą, kita vertus ― gana natūralus. Savo elektros energijos gamyba Lietuvoje yra beveik visiškai priklausoma nuo dujų, tai yra, priėmusi sprendimą uždaryti Ignalinos AE, Lietuvos vadovybė sąmoningai padarė savo šalį priklausomą nuo "Gazprom" malonės.
Tolimesnę Lietuvos Respublikos ir Rusijos dujų monopolio santykių analizę ir mes atliksime, remdamiesi būtent šiuo faktu ― Lietuva priklausomybę nuo "Gazprom" pasirinko visiškai savarankiškai, be jokio spaudimo iš Maskvos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
