Mano pašnekovas niekada nadavė interviu Lietuvos spaudai. Nors daugelis žmonių norėtų pasikalbėti su juo. Edmundas Kasperavičius gimė Lietuvoje 1945 metais, tapo karininku, dalyvavo karo veiksmuose Egipte, Afganistane, likvidavo Černobylio avarijos ir Spitako žemės drebėjimo pasekmes.
Po tragiškų įvykių šalia Vilniaus televizijos bokšto 1991 metais, Kasperavičius pradėjo vesti televizijos laidas, kurias respublikos gyventojai vadino "Kaspervizija". Būtent šios televizijos laidos leido Lietuvos generalinei prokuratūrai inicijuoti prieš Kasperavičių ir kitus Lietuvos komunistų partijos lyderius baudžiamąją bylą dėl kaltinimų sunaikinti teisėtą valdžią 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais (2010 metais į kaltinimų sąrašą buvo įtraukti karo nusikaltimai).
Pats Edmundas Kasperavičius beveik trisdešimt metų gyvena Kinijoje. Ten gimė jo dukrytė Julytė.
"Sputnik" korespondentas sugebėjo susitikti su Kasperavičiumi Maskvoje. Po pokalbio vienas iš "labiausiai ieškomų valstybinių nusikaltėlių" šių eilučių autoriui padovanojo penkis įdomiausių memuarų tomus, neseniai išspausdintus Lietuvoje rusų kalba. Mes pasikalbėjome apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį, kuri, greičiausiai, nebus tokia, kokios norėtų Lietuvos politikai.
Viena gatvė
- Ar galima palyginti gyvenimą Lietuvoje ir šiuolaikinėje Kinijoje? Ar kas nors primena jums tėvynę?
— Gyvenimas šiuolaikinėje Kinijoje yra labai panašus į gyvenimą Lietuvoje mano vaikystės laikais. Kinijoje auga mano dukra Julytė. Aš užeinu į jos mokyklą. Ir tarsi grįžtu į vaikystę. Labai daug bendro! Mokymasis mokykloje labai glaudžiai susijęs su gyvenimu. Į mokyklas ateina gamybos pirmūnai, valdžios atstovai ir teisėsaugos pareigūnai, kariškiai, o Pekine — kartais kosmonautai. Reguliariai. Kartą per savaitę tokie žmonės būtinai ateina. Kaip ir mano Batalių mokykloje, Kinijos vaikai ne tik gauna pagrindines žinias, bet ir lavinami pionerijos ir komjaunimo. Kinijoje moksleiviaims, turintiems tris "gerai", įteikiami specialūs garbės raštai. Pirmas "gerai" įteikiamas už sėkmingą ideologinę ir moralinę kryptį. Antroje vietoje — fizinis vystymasis. Ir trečiasis "gerai" — už mokymąsi.
Vaikai Kinijos mokyklose dėvi raudonus kaklaraiščius, padeda pagyvenusiems žmonėms. Ir mokymo procese nėra nacionalinių iškraipymų, vyrauja internacionalizmas. Be to, skirtingų tautybių vaikų yra kiekvienoje klasėje. Kinai daug ką pasiėmė iš sovietinio mokyklinio ugdymo sistemos. Ir jie laiko ją viena geriausių pasaulyje.
- O suaugusiųjų pasaulyje yra kažkas bendro?
— Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti. Kinijoje taip pat yra ramybė, pasitikėjimas.
Ir restoranai… Jei šeštadieniui neužsisakei restorano — neikur neįeisi, stovėsi eilėje. Panašiai buvo ir 80-ųjų pabaigoje Lietuvoje. Kadangi buvo pakankamai pinigų. Kainos priimtinos. Gali sau leisti ir verslininkas, ir studentas. Ir žmonės masiškai eina į restoranus, namuose beveik nevalgo.
- Ar jums neatrodo, kad šis laikas buvo tokia savotiška kelio sankryža, po kurios visi nuėjo savo keliu?
— 80-ųjų pabaigoje — 90-ųjų pradžioje tiek Kinijos, tiek sovietų žmonės (įskaitant lietuvius) sprendė panašias problemas. Sovietų tipo socializmas "buksavo". Problema buvo viena, tačiau jos sprendimo būdai pasirodė priešingi. Kinai išsaugojo reikalingą ir gerą socializmą. Pasiėmė geriausią iš to, ką suteikia privati nuosavybė. Išėjo socializmas su Kinijos ypatumais, kuris dabar dinamiškai vystosi.
O mes nuo visiško suvisuomeninimo nuėjome iki kapitalistinės tvarkos įvedimo. Dėl to daug sunaikinome. Ir kol kas nieko nepastatėme.
- Ar Kinija suinteresuota ekonominiu bendradarbiavimu su Lietuva?
— Visai nesuinteresuota. Kai aš pasakojau kinams, kokia yra Lietuva, aš sakiau, kad turime tris milijonus gyventojų (dabar mažiau). "Kiek, kiek?" Trys milijonai?— Kinai buvo nustebinti. — Tai viena mūsų miesto gatvė". Kai Lietuva siūlo savo pieno produktus, mėsos produktus, kinai neprieštarauja. Kinai žino, kad jie yra geros kokybės. Prieš trejus ar ketverius metus netgi susitarė dėl prekių tiekimo. Tačiau staiga prezidentė Dalia Grybauskaitė priima Dalai Lamą. To pakanka, kad kinai mostelėtų ranka į tas kelias sūrio tonas.
Tačiau kaip Europos dalis, geografiškai, Lietuva jiems įdomi. Tačiau Baltarusija yra daug įdomesnė. Ypač pagal koncepciją "Vienas diržas — vienas kelias". Akivaizdu, kad Minskas bus labai rimtas ir diržo, ir kelio taškas. O Lietuva, Klaipėda — vargu.
Trys mitai
- Aš perskaičiau vieną iš jūsų kelių interviu. Ten paminėjote Lietuvos valdžios institucijų sukurtus mitus. Be to, mitai nesusiję su senovės istorija, o su naujausia. Kurie iš jų yra kenksmingiausi?
— Dabartinės valdžios ideologija laikosi ant trijų mitų kaip ant trijų banginių. Šiuos mitus kasdien kartoja žiniasklaida, mokytojai mokyklose, universitetų dėstytojai.
Pirmasis mitas: Lietuva ne įstojo į Sovietų Sąjungą, o buvo okupuota.
Antrasis mitas: visi Lietuvos žmonės pasiraitoję rankoves visus 50 metų kovojo už nepriklausomybę prieš Sovietų valdžią. Ir, vadovaujami gerai visiems žinomų asmenybių, pasiekė didžiulę pergalę.
Ir trečiasis mitas: 1991 metais ištikimų patriotų krauju Lietuva apgynė nepriklausomybę, atlaikė naują Sovietų Sąjungos agresiją.
Svarbiausias iš šių mitų yra pirmasis.
Kartą dėl savo propagandinės tarnybos turėjau klausytis priešo radijo, kur buvo teigiama, kad okupacija buvo. Tačiau Lietuvoje niekuomet nieko panašaus negirdėjau nei iš savo giminių, nei iš draugų, nei iš profesorių ar mokytojų. Šią tezę išlaikė lietuviai, kurie palaikė Hitlerį, o po karo pabėgo į Vakarus. Taip, iš tikrųjų, sovietų kariai įžengė į Lietuvos teritoriją. Bet tai atsitiko su Lietuvos vyriausybės sutikimu!
Dabar, kaip žinau, jauni lietuviai mano, kad jų tėvai kažkada gyveno okupacijoje. O asmeniškai aš ir daugelis lietuvių prisimena, kad Lietuva ne tik nebuvo okupuota, ji turėjo privilegijuotą poziciją Sąjungoje.
- Ne visose TSRS respublikose buvo eilės į restoranus.
— Tiesa! Mano brolis atidarė pirmąjį Sovietų Sąjungoje alaus restoraną Vilniuje. Jis specialiai keliavo į užsienį — į Lenkiją, Vokietiją. Į kaimyninę taip pat "okupuotą" Rygą. Ryga buvo net šiek tiek daugiau pažengusi į priekį nei Vilnius poilsio, restoranų, mados srityse.
Arba mano pavyzdys. Mane priėmė į karinę mokyklą su silpnomis rusų kalbos žiniomis, leido man laikyti matematikos egzaminą lietuvių kalba. Ir aš patekau į aukštąją karo mokslo įstaigą. Ar okupantai taip pasielgtų?
Apskritai žodis "okupacija" yra labai stiprus. Kartu su kokia nors "korupcija". Ši sąvoka yra iš patyrusių psichologinių karų meistrų arsenalo. Dabar pasirodo, kad TSRS okupavo ir Ukrainą! Taigi mitologai yra įsitikinę, kad ši tema labai efektyviai veikia žmones, ir panaudoja ją.
Tačiau Sąjungos nebėra. "Okupacijos" klausimas patenka į istorinę plokštumą. Rusijos bėda yra ta, kad ji yra per daug turtinga ir nepaklusni. Todėl jie kalba apie Rusijos ketinimus kažką okupuoti. Bendrai, šis mitas tikriausiai yra pavojingiausias.
- Ir trečiasis mitas — apie kruviną pergalę prieš "agresorių"?
— Įvykiai šalia Vilniaus televizijos bokšto buvo viena pirmųjų "spalvotų" revoliucijų Sovietų Sąjungos teritorijoje. Faktas, kad buvo aukų. Iš kur atsirado aukos, niekas negali pasakyti. Nėra įrodymų, kad sovietų kariai šaudė į lietuvius. Jei jie būtų, jie būtų paskelbti garsiai.
Tai buvo gražiai organizuota provokacija. Buvo surinktos visos Vakarų televizijos kanalų žurnalistų pajėgos. Tačiau nėra nė vieno kadro, kuriame būtų galima pastebėti, kad sovietinis tankas pradėjo šaudyti. Jei taip būtų atsitikę, tai tikrai būtų buvę nufilmuota.
Dabar Lietuvos prokuratūra pateikė kaltinimus 67 Rusijos piliečiams — daugiausia karininkams. Apkaltino juos karo nusikaltimais 1991 metų sausio mėnesį, reikalauja nuteisti daugelį iki gyvos galvos. Iš kur toks kraujo troškimas? Nes, jei staiga pripažins, kad nebuvo jokio "pasipriešinimo agresijai", tuomet kur tas didvyriškumas? Ir iškyla klausimas — kaip valdžios institucijose vis dar sėdi tie patys žmonės, kurie tais laikais atėjo į valdžią?
- Ar bent vienas iš šių mitų gali būti naudingas Lietuvos žmonėms?
— Lietuviams naudingas tik vienas dalykas — atsisakyti mitų. Daugybė valstybių, kurioms grėsė reali, o ne įsivaizduojama okupacija, norėdamos išvengti įtampos, atrado savyje išminties, pervertė tragiškos istorijos puslapį bei pradėjo santykius iš naujo. Tačiau Lietuvai jau trisdešimt metų neleidžiama atsisakyti "sovietinės okupacijos", o dabaputniknews.ltr ji yra priversta dalyvauti pasauliniame Rusijos kaip "agresorės" persekiojime.
Antrąją išskirtinio interviu su Edmundu Kasperavičiumi dalį skaitykite čia.
