Neturėdama jokios kompetencijos tarptautinio tarpininkavimo srityje, mūsų valdžia staiga nusprendė, kad ji gali "tarpininkauti" tokiame painiame ir tolimame regione, kaip Artimieji Rytai.
Žinoma, tuo netrukus pasinaudojo kiti. Palestiniečių teises ribojantis ir dėl to sulaukiantis aštrios ES kritikos Izraelio premjeras Benjaminas Natanyahu mielai sutiko aną savaitę atvykti į Vilnių. Čia jo laukė ištisas būrys naujųjų "tarpininkų": nuo Dalios Grybauskaitės ir jos ištikimo ginklanešio Lino Linkevičiaus iki Latvijos bei Estijos premjerų. Štai jis, istorinis momentas! Pasaulis užgniaužė kvapą: Vilniuje bus bandoma atrišti arba nukirsti visus Gordijaus mazgus, supintus Artimuosiuose Rytuose…
Šiame šou didžiausiu laimėtoju tapo senasis politikos vilkas Netanyahu, puikiai išnaudojęs jam padovanotą savireklamos galimybę. Štai jis, šaunusis Izraelio sūnus, atvyko į ES teritoriją ir didvyriškai bando ištaisyti, anot jo paties, "iškreiptą" ES požiūrį į Izraelį.
Esą ES niekaip nesupranta Izraelio, neteisingai jį vertina, užtat dabar jis, Netanyahu, Baltijos šalių asmenyje rado savo užtarėjus ES viduje. Ir iš dalies jis teisus. Šios trys naujos šalys dar nerado savo vietos po saule, todėl nuolatos blaškosi tarp ES ir Amerikos (ištikimos Izraelio sąjungininkės) pozicijų.
Vilniaus, Rygos ir Talino išskaičiavimas labai paprastas: kadangi neva gresia Rusijos agresija, tai reikia lygiuotis į Vašingtoną, o kadangi Vašingtonas visada remia Izraelį, vadinasi, reikia remti Izraelį. Tiesa, kuomet Donaldas Trumpas išklibino JAV ir ES vienybę, Baltijos šalių politikams pagaliau teko pakrapštyti pakaušį.
Pasirodė pirmieji savarankiško mąstymo ženklai. Antai Lietuvos valdžia pagaliau suvokė, kad jai Vokietija su Prancūzija ekonomine prasme artimesnės, todėl Vilnius neparėmė JAV sprendimo trauktis iš branduolinio susitarimo su Iranu ir pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.
Tačiau Lietuvos valdžia ir toliau rodo didesnį palankumą Izraeliui nei vidutinė ES šalis. Ne taip aštriai kritikuoja jį už nuolatinį palestiniečių teisių ribojimą ar už nelegalių nausėdijų kūrimą okupuotose palestiniečių teritorijose. Vilnius net bando surengti bendrus ES šalių ir Izraelio ministrų lygio pasitarimus užsienio ir saugumo politikos klausimais. (Kas, beje, būtų visai sveika).
Gal čia esama kažkio nerašyto susitarimo? Juk pasižiūrėkime: Izraelio vyriausybė tikrai galėtų aršiai supeikti Lietuvos valdžią už daugelio nacių kolaborantų, prisidėjusių prie Holokausto, dangstymą. Už tai, kad tyla gaubia kai kurių pokario partizanų kolaboracinę praeitį. O Lietuva tikrai galėtų sukritikuoti Izraelį už jau minėtą palestiniečių persekiojimą, tiksliau, už nuolat pasitaikančias jaunų palestiniečių mirtis, armijai naudojant perteklinę jėgą prieš demonstrantus.
Bet abi pusės diplomatiškai apeina šiuos aštrius kampus. Nes abiem pusėm tai labai naudinga. Lietuvos valdžia gali toliau sau garbinti beveik visus pokario partizanus, kurti valdžiai taip naudingą patriotinį, rusofobinį pasakojimą. O Izraelis gali ir toliau garsiai skelbti, kad ES nėra vieninga, smerkdama Izraelio elgesį su palestiniečiais, mat yra Baltijos šalys, kurios nesilaiko tokio "iškreipto" požiūrio. Visi patenkinti.
Tiesa, Netanyahu nepavyko šį kartą įtikinti trijų Baltijos šalių premjerų paremti jo itin griežtą poziciją dėl Irano, pagrindinio Izraelio priešininko. Tai, matyt, buvo vienas esminių Netanyahu uždavinių šio vizito metu. Izraelis išties jaučia egzistencinę grėsmę iš Irano pusės dėl religinio fundamentalizmo ir geopolitinių priežasčių. Bet ir Iranas turi motyvų saugotis Izraelio, kuris nevengia agresyvios retorikos bei veiksmų.
Tačiau šiuo klausimu trys Baltijos šalys apdairiai liko visos ES, o ne JAV pusėje, nepaisant Netanyahu pastangų Vilniuje. Jos ir toliau remia ES pastangas susitarti su Iranu dėl jo branduolinės programos sustabdymo, skirtingai nuo JAV ir Izraelio, kurie arba nebetiki Iranu, arba tiesiog nutarė eiti konflikto keliu.
Savo "ne" Baltijos šalims pasakė ir Netanyahu. Viena riboto išprusimo vietos žurnalistė klausė Netanyahu, kodėl gi jam, geram Vladimiro Putino pažįstamam, nepaprašius Putino "išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos". Garsiai, netgi riebiai nusijuokęs, Izraelio premjeras atsakė, kad Izraeliui pakanka jo paties problemų. (Puiki užuomina Lietuvos valdžiai).
Jis taip pat akcentavo, kad Izraelis siekia gerų santykių su Rusija sprendžiant Artimųjų Rytų rebusą. Ir nenorėtų grįžti prie karinių susidūrimų su Rusija (TSRS), vykusių XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Taigi, Izraelis su Rusija nori draugauti. Ir nenori kariauti. Dar Netanyahu priminė, kad žydus nuo sunaikinimo karo metu išgelbėjo Rusijos armija. "Jūs turite tai suprasti", — neveltui akcentavo, parinkęs žurnalistams būtent tokius žodžius.
Bet ar jie suprato?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
