Skaldyk ir valdyk — šis senas politinis principas vis dar veikia. Jis dažniausiai taikomas rusakalbiams Baltijos šalių gyventojams, kurie po TSRS žlugimo Baltijos pakrantėse tapo tautinėmis mažumomis.
Latvijos parlamento rinkimai dar kartą parodė, kad rusai Baltijos valstybėse kelia grėsmę valdančiajam nacionaliniam elitui tik tada, kai jie susiburia kartu. Ir kad tai neįvyktų, visus 27 naujausios istorijos metus rusai yra kiršinami.
Nilas Ušakovas ir jo atstavaujama "Santarvės" partija ieško sąlyčio taškų ir dialogo su vietiniu elitu. O "Latvijos rusų sąjunga", vadovaujama Andrejaus Mamykino ir Tatjanos Ždanok, išreiškė bekompromisę poziciją dėl tautinių mažumų teisės įgyti išsilavinimą gimtąja kalba. Pažymėtina, kad vietiniai nacionalistai netoleruoja nei vienų, nei kitų.
Štai ir dabar "Santarvė", laimėjusi parlamento rinkimus, vėl gali likti opozicijoje. Jai trūksta vos kelių mandatų Seime sudaryti koaliciją su centristų bloko partijomis. Ir jei prie 20 procentų "Santarvės" turimų balsų būtų galima pridėti 4 procentus "Latvijos rusų sąjungos", likusios partijos negalėtų ignoruoti šios jėgos vyriausybės formavime. Kas trukdo Latvijos rusams susivienyti? Retorinis klausimas.
Lietuvoje situacija yra panaši. Abi partijos tarpusavyje dalijasi rusakalbius rinkėjus — "Rusų aljansas" ir "Lietuvos rusų sąjunga". Jau daugiau nei dešimt metų pirmoji eina koja kojon kartu su "Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga", o antroji — Darbo partijos, kuriai vadovauja rusų kilmės EP narys Viktoras Uspaskichas, pusėje.
Su Darbo partija per praeitus rinkimus į Seimą pateko "Rusų aljanso" nariai Sergejus ir Larisa Dmitrijevai. Su "Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga" Seimo nare tapo Irina Rozova. Nei Dmitrijevai, nei Rozova, atstovaudami Lietuvos rusų interesams per ketverius darbo Seime metus, nieko ypatingo nenuveikė. Jų balsų nebuvo girdėti nei tuomet, kai konservatoriai lyg buldozeriu "prastūmė" tautinių mažumų mokyklų reformą, nei Lietuvos valdžios antirusiškos politikos atžvilgiu. Na, žinoma, ką gali nuveikti du ar trys deputatai prieš likusius Seimo narius.
2019 metų pavasarį, vykstant rinkimams į vietos valdžios institucijas ir Europos Parlamentą, situacija pasikartos. Visos politinės partijos lenks į savo pusę lietuvių tautines mažumas, kurios sudaro 17 proc. rinkėjų.
Didžiausią grėsmę vietos politiniam elitui kelia "Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga" ir "Rusų aljansas". Antrą kartą iš eilės šių dviejų partijų blokas pasiekia 5 proc. ribą ir formuoja Seime savo frakciją. Ne tik vietiniai nacionaliniai patriotai, bet ir Varšuva, kuriai nepatinka pats rusų buvimas šalia lenkų, bando suskaldyti šią sąjungą. Ne tik Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Ursula Doroševska, bet ir Lenkijos prezidentas Andžejus Duda per paskutinį vizitą į Vilnių paragino nutraukti šį ryšį.
Ar "Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos" vadovybė galės atsispirti Varšuvos spaudimui? Klausimas yra atviras. Be rusakalbių rinkėjų balsų lenkams bus sunku išlaikyti savo pozicijas sostinės savivaldybėje, o jų lyderiui Valdemarui Tomaševskiui — Europos Parlamento nario mandatą.
"Lietuvos rusų sąjungos" perspektyvos yra dar silpnesnės. Darbo partija, prie kurios vairo vėl stojo Viktoras Uspaskichas, per pastaruosius parlamento rinkimus net neįveikė 5 proc. slenksčio. Šiandien šios partijos atstovų Vilniaus miesto taryboje nėra. Mažai tikėtina, kad Darbo partija po visų skandalų aplink ją sugebės vėl atgimti.
Remiantis statistika, Lietuvoje gyvena beveik penki procentai rusų ir šeši procentai lenkų. Potencialiai lenkai ir rusai galėjo turėti keletą mandatų Lietuvos Seime. Tačiau "skaldyk ir valdyk" principas yra efektyvesnis už "kartu mes esame jėga".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
