Norint įsivaizduoti, kaip klostysis įvykiai Europos dujų rinkoje per ateinantį dešimtmetį, yra tik vienas teisingas metodas ― pamiršti viską, ką politikai ir politologai bando įteigti, atmesti emocijas ir pažvelgti į tai, ką rašo profesionalūs dujų rinkos analitikai. Žinoma, jų vertinimai nesutampa iki smulkmenų, tačiau galima įžvelgti bendrus aspektus jų prognozėse.
Pavyzdžiui, beveik vieningos dujų sąnaudų augimo prognozės Europoje iki 2035 metų. Jos išaugs 70 milijardų kubinių metrų per metus. Tik Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) bando paneigti tai, sakydama, kad paklausa ne tik neaugs, bet net sumažės. Tačiau šios prognozės yra nepagrįstos. Skamba tik bendro pobūdžio frazė "Atsinaujinančios energijos išteklių vaidmuo labai padidės". Kaip, kodėl, iki kokių verčių padidės ― nepranešta.
Dėl vietos po Saule
Atsižvelgiant į turimas elektros energijos kaupimo technologijas, atsinaujinančių energijos šaltinių augimas negali viršyti 30 proc. Be to, su sąlyga, kad valstybės subsidijuos šį energetikos sektorių iš savo biudžeto. Todėl siūlau remtis Rusijos energetikos ministerijos ekspertų atlikta analize, kurios rezultatus energetikos ministras Aleksandras Novakas minėjo savo kalboje spalio 3 dieną "Rusijos energetikos savaitė-2018" metu. Analizė yra gana konservatyvi, be jokių išlygų Rusijos energetikos sektoriui.
Nepaisant to, kad Energetikos ministerijos ekspertai pritaria gamtinių dujų paklausos Europoje augimo prognozei iki 70 mlrd. kubinių metrų per metus, iki 2035 metų taip pat yra apskaičiuotas dujų gavybos sumažėjimas Europoje. Atsižvelgiant į tai, kad artėja visiškas unikalaus Groningeno dujų telkinio uždarymas Nyderlandų pakrantėje, ir Šiaurės jūros regiono telkinių išeikvojimo laipsnį, bendras sumažėjimas sudarys apie 30 mlrd. tonų per metus.
Todėl bendra gamtinių dujų importo Europoje paklausa iki 2035 metų bus apie 100 mlrd. kubinių metrų per metus. Taigi, kai vidutinė kaina yra 250 dolerių už 1000 kubinių metrų, kalbama apie rinką, kurios pajėgumas yra apie 25 milijardus dolerių per metus. Didelis skaičius, bet taip atrodo iki palyginimo su kitomis rinkomis.
Tikimasi, kad paklausa Azijoje, be Kinijos, 2035 metais išaugs iki 200 mlrd. kubinių metrų per metus, o Kinijoje ― iki 450 mlrd. kubinių metrų. Pagrindinis gamtinių dujų tiekėjų "mūšis" galimas būtent šiame regione, o kabutės prie žodžio "mūšis" neatsitiktinės ― esant tokiems augimo tempams visiškai neaišku, ar bus įmanoma patenkinti paklausą ir ar konkurencija įmanoma iš esmės. Tačiau Europos rinka yra įdomi, pirmiausia tuo, kad ji buvo ir išlieka mokiausia ir ją mažiausiai veikia įvairūs komercinės rizikos faktoriai.
Rusijos dujų projektai ES
2018 metų lapkričio pabaigoje paaiškėjo, kad du nauji dujotiekio projektai Rusijoje, "Turkish stream" ir "Nord Stream-2", bus įgyvendinti, nesvarbu, ką sako JAV politikai ir jų bendraminčiai Europoje.
Antroji "Turkish stream" linija, kuri, sprendžiant iš visko, drieksis maršrutu Turkija-Bulgarija-Serbija-Vengrija-Slovakija-Austrija, per metus aprūpins Europą 15,75 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. "Nord Stream–2" pajėgumai yra 55 mlrd. kubinių metrų per metus. Apskritai, jei Rusijos dujų tranzito per Ukrainą apimtis nepasikeis, Europa bus beveik aprūpinta. Yra ir rezervas ― lapkričio 21 dieną Turkijos ir Graikijos pasienyje sudaryta TAR ir TANAP dujotiekių jungtis, ir ši asociacija dabar turi teisę vadintis pietiniu dujų koridoriumi (PDK).
Galutinis PDK įgyvendinimas taip pat reikštų ilgiausio dujotiekio pasaulyje tiesimą. Maršrutas prasideda Kaspijos jūroje, Azerbaidžano "Šachta-Deniz-2" telkinyje, kerta Kaukazą ir Gruzijos pakrante nusidriekia į Juodąją jūrą. Dujotiekis "išnyra" Turkijos pakrantėje, eina per visą Turkiją iki pasienio su Graikija, kerta Graikijos teritoriją, kad pasiektų Albaniją. Čia jis pereina į Adrijos jūros pakrantę ir jos dugnu pasiekia Italiją.
Grandiozinis darbas: 3800 kilometrų, dviejų jūrų, šešių valstybių teritorija, kalnagūbriai! Grandiozinė ir kaina ― PDK pareikalavo beveik 40 mlrd. dolerių investicijų. Jo projektavimo pajėgumai bus 16 milijardų kubinių metrų dujų per metus, iš kurių šeši milijardai yra skirti Turkijai, o Europa gaus likusius dešimt. Žinoma, kyla "vaikiškas" klausimas: kada visa tai atsipirks?
O kaipgi Ukraina?
Leiskite į šį klausimą atsakyti šio projekto iniciatoriams ir investuotojams, o mums svarbiau tai, kad PDK, "Turkish stream" ir "Nord Stream-2" beveik visiškai sutampa su gamtinių dujų importo į Europą paklausos augimu. Ši trijulė Europai kasmet tiektų 80 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, tai beveik pakankamas kiekis iki 2035 metų.
Lieka dar 20 mlrd. kubinių metrų ir kol kas nematyti jokių naujų "dujotiekių tiesimo iniciatyvų". Kokios kyla rizikos? Rusijos dujų tranzito per Ukrainos teritoriją klausimas dar nėra išspręstas ― ar jo apimtys išliks tokios pačios, t.y. apie 100 mlrd. kubinių metrų dujų per metus?
Frazė "Tai priklauso nuo Ukrainos pozicijos" yra netinkama ― ši šalis laikosi pozicijos, į kurią atsižvelgdamos ES arba JAV priims sprendimus. Tai yra tokia sudėtinga kombinacija, kad "Kamasutros" autoriai bąla iš pavydo. Tačiau, jei be ironijos, čia yra svarbūs du momentai.
Kijevo režimas įtraukė Trečiojo ES energetikos paketo nuostatas į Ukrainos teisės aktus. Be to, "Gazprom" atsisako derėtis su Ukrainos "Naftogaz", kol bus baigtos visos jų tarpusavio bylos, ir Rusijos bendrovė neketina keisti savo pozicijos.
Kadangi dabartinis Rusijos ir Ukrainos tranzito susitarimas baigiasi 2019 metų pabaigoje, esama rizikos, kad ES nespės priversti įgyvendinti Trečiojo energetikos paketo nuostatas. Jeigu suspės, tai rizika išnyks. Algoritmas sunkus, bet Ukrainos tranzitui tai ― išsigelbėjimas.
Turi įvykti "Naftogaz" pasidalijimo procesas, vietoj vienos įmonės turėtų atsirasti ne mažiau kaip trys. Įmonė-dujų perdavimo sistemos operatorė (tai ir yra tranzitas), įmonė-dujų skirstymo sistemos operatorius (dujų tiekimas Ukrainos vartotojams), o trečioji bendrovė turėtų atlikti požeminių dujų saugyklų operatoriaus vaidmenį. Atsiradus tinkamam tranzito operatoriui, kurį turi nustatyti ES, viskas bus gerai, kitu atveju ― kaip "ponuliui" patogiau.
Kas lieka už dujotiekio projektų ribų, tai yra, koks yra SGD kiekis, kurio prireiks Europai iki 2035 metų? Nuo 20 iki 30 milijardų kubinių metrų, arba nuo 15 iki 23 milijonų tonų SGD. Jei nebus įmanoma išspręsti problemos su Ukrainos tranzitu, poreikiai bus daug didesni.
Jau pastatyti regazifikavimo terminalai leidžia Europai gauti iki 150 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų arba iki 200 milijonų tonų suskystintų gamtinių dujų. Stulbinamas kiekis, ir lieka tik įvertinti, kieno gali būti SGD? Pasaulyje yra daug SGD gamyklų ― daugelyje Afrikos šalių, Norvegijoje, JAV, Katare, Australijoje, o dabar ir Rusijoje. Yra apie ką pamąstyti, tiesa?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
