Vienus kandidatus iškėlė partijos, kiti rinkimuose dalyvauja su ta proga įsteigtų visuomeninių rinkimų komitetų pagalba. Yra tokių, kurie išsikėlė patys. Savarankiškų kandidatų į merus tik 12.
Kandidatuoja ir moterys, ir vyrai. Pastarųjų šiek tiek daugiau. Kandidatų amžius įvairus. Išsilavinimas taip pat. Ir nė vieno su politiko išsilavinimu. Tokių Lietuvoje ir nėra.
Nuteisti už įvairius darbus
Tarp kandidatų į tarybų narius ir merus yra ir teistų. Neteistų yra daugiau. Nuteistų už "gerus darbus" tik vienas. Vienintelis. Daugkartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Pats pretendentas į Vilniaus merus taip save kažkada įvardino — "nuteistas už gerus darbus".
Savivaldos rinkimuose dalyvauja šeimos žmonės. Rinkimuose dalyvauja ir išsiskyrę. Kai kurie gal net laimingai. Yra sukūrusių antrą, trečią šeimą... Vienalytės šeimos viešai nedeklaravo nė vienas rinkimų dalyvis. Yra ir tokių, kurie demonstruoja gražią šeimą, vaidiną šeiminę laimę, o šeimoje smurtauja.
"LDMKR — Lietuvos didžioji mažųjų kunigaikštysčių respublika". Jos pagrindas — tarybų valdžia.
Mieste, miestelyje, ypač rajonuose, kaip mažose kunigaikštytėse, visi vieni kitus mato, pažįsta, yra susiję kokiais nors ryšiais. Ne būtinai giminystės ar kaimynystės. Interesų ryšiais. Valdžiai tenkinti jų interesus yra būtina. Be valdžios galių sutvarkyti ir susitvarkyti buitį sunku. Net neįmanoma. Būti šioje Žemėje be valdžios, tai kaip žuviai be vandens — egzistencinis klausimas.
Nėra tokios profesijos — politikas
Tarybos nario, mero pozicija, tai jau politika. O į dalyvavimą politikoje galim žiūrėti ir kaip į savotišką profesinį apsisprendimą, t.y. sąmoningą pasirinkimą įgyti atitinkamų gebėjimų bei siekti profesinės, šiuo atveju, politinės karjeros.
Politologų ir pačių politikų kalbose nuolat linksniuojama "politiko profesionalumo" sąvoka neturi pagrindo — profesijų sąraše tokios profesijos juk nėra.
Jau darželinukų klausinėjama: "Kuo būsi, kai užaugsi?". Klausimas sufleruoja, kad vaikas turi užaugti, kad kuo nors taptų. O tapimas paprastai apibūdinamas profesiniais terminais. Jeigu vaikas atsakys, kad užaugęs bus mokytoju, gydytoju ar policininku, jis bus pagirtas ir, galbūt, jam bus nurodytas šios profesijos įgijimo kelias bei jos privalumai.
Jei vaikas pasakys būsiąs meru, Seimo nariu ar net Prezidentu, veikiausiai darželio auklėtoja jį irgi pagirs. Gal net galvelę paglostys. Bet negalės pasiūlyti siektino išsilavinimo standarto, profesinės karjeros plano.
"Aš-koncepcija"
Savivaldos rinkimai — ne vaikų darželis. Čia jau būtinas politiko savęs vertinimas ir suvokimas. Reikalinga "Aš-koncepcija".
Atėjus rinkimų dienai turim jau konkrečiai išsirinkti. Tačiau rinkdamiesi dažnai užmirštam, kad tas, kurį renkame, taip pat žmogus. Tik žmogus. Ir todėl, kaip kiekvienas žmogus gali turėti keletą įvairių "Aš" vaizdinių. Pavyzdžiui, idealizuotą "Aš", išreiškiantį tokį, kokį malonu save matyti. Arba demonstruojamąjį "Aš" — asmenybės prisistatymą aplinkiniams.
Savybes, kurias politikas priskiria savo asmenybei, jis toli gražu ne visada vertina objektyviai. Daugeliu atvejų politikų "Aš-koncepcijoms" būdingas įsitikinimas, kad pretenduojantis tapti politiku yra pajėgus spręsti už kitus.
Darželinukui visas pasaulis yra jis pats. Šioje ankstyvoje patirtyje slypi jausmo, kad galima paveikti pasaulį vien noru, jog šis pasikeistų, ištakos. Visagalybės fantazijos malonios, bet neskirti fantazijų nuo realybės — pavojinga.
Įtikėjusi savo visagalybę asmenybė žvelgia į kitus kaip į priemonę.
Motyvai įvairūs
Daugelis žmonių įsitikinę, kad priimantys svarbius politinius sprendimus vadovaujasi loginio mąstymo principais. Jie gali abejoti politiko elgesio nesavanaudiškumu, jo nuostatų moralumu, bet paprastai tiki, kad jis veikia racionaliai, nors gerai žino patys toli gražu ne visada taip besielgiantys.
Politiko, kaip ir bet kurio kito žmogaus, veikimo motyvai įvairūs. Gerai, kai valdžios siekiama dėl bendruomenės gerovės. O jei politikas sprendžia savo asmenybės problemas, valdžia jam tampa tik dar vienu būdu kompensuoti savo menkavertiškumą, apsaugoti savąją "Aš-koncepciją".
Politinė veikla gali tapti narkotiku. Tokioje padėtyje atsidūręs politikas ne ryžtasi atskleisti savo asmenybę, bet kuria vaidmenį, jį tobulina ir aplinkiniams pateikia viešųjų ryšių specialistų parengtą įvaizdį ir galiausiai suvokia (duok Dieve, jeigu taip), kad dėmesį, pripažinimą gauna ne jis, o jo įvaizdis.
O ką gauname mes?
Nesunku pavadinti melagiu, apsimetėliu nemėgstamą žmogų, bet labai nelengva, jeigu jis mėgstamas, juo žavimasi. O jeigu jis dar ir kandidatas...
Tiek paties meluojančio asmens, tiek bendruomenės požiūriu, melas gali būti pateisinamas, gali ir nebūti pateisinamas.
Melagis gali būti geras ar blogas žmogus, mėgstamas ar nemėgstamas. Tačiau meluojantis asmuo gali pasirinkti — meluoti ar sakyti tiesą. Jis suvokia melo ir tiesos skirtumą.
Dėl aiškumo reikia apibūdinti ne tik melagį, bet ir auką.
Meluojama, kai auka nenori būti apgauta, o melagis iš anksto neįspėja apie savo ketinimą tai padaryti. Būtų keista, jei melagiais vadintume aktorius. Žiūrovai juk sutinka, kad juos tam tikram laikui apgautų, dėl to ir ateina į teatrą.
Meluojantis gali guostis mintimi, kad auka iš tiesu žino tiesą, tik nenori pažvelgti jai į akis... Sekmadienio vakarą spektaklis baigsis. Uždanga nusileis. Vėlų vakarą Vyriausioji rinkimų komisija praneš tiesą. Netrukus sužinosime, ar vėl netapsime "Aš-koncepcijų" aukomis, ar nepražiopsosime dar vieno šanso.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
