Reikia pripažinti, kad 70 metų kariniam blokui, kuris turi tiek narių ir išgyveno Šaltąjį karą, yra vertas pagarbos pasiekimas. Po krizės Ukrainoje pradžios "Rusijos grėsmė" suvienijo jį dar labiau, grąžino egzistavimo prasmę.
Tačiau bėda atėjo iš ten, iš kur jos galima buvo tikėtis mažiausiai — naujo JAV prezidento Donaldo Trampo, kuris nėra įvairių tarptautinių organizacijų ir susitarimų šalininkas, politika Aljanso atžvilgiu didina jame įtampą ir faktiškai žlugdo jį iš vidaus. O dabar jis dar sugalvojo NATO naują priešą — Kiniją.
Kuo visa tai gali baigtis, tame tarpe ir Lietuvai?
Amerika reikalauja
Įdomus sutapimas. Buvęs Trampo patarėjas Stivas Banonas, kuris, kaip manoma, iš tiesų toliau dirba Baltiesiems rūmams, skatindamas nacionalizmą Europoje, neseniai paaiškino, kokią ekonominę ir technologinę grėsmę Vakarams kelia Kinija.
Ir ką mes girdime NATO jubiliejaus renginiuose: Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, o, svarbiausia, JAV Valstybės sekretorius Maikas Pompėjas ir JAV viceprezidentas Maikas Pensas — visi kaip vienas kalbėjo apie tai, kad NATO turi susirūpinti dėl Kinijos.
Tik nepagalvokite, kad "agresyvi Maskva" liko praeityje. Ji ir toliau baisi grėsmė. Tačiau būtina užfiksuoti, kad šalia, iš esmės Trampo iniciatyva, atsiranda Pekinas, ir galima daryti prielaidą, kad JAV vadovas tarsi sako šiandieninio NATO šalininkams Amerikoje ir Europoje: "Norite kovoti su Rusija? Gerai. Bet, jeigu norite, kad aš jums padėčiau šiame reikale, dar turėsite kovoti su Kinija".
Kartu Vašingtonas toliau priekaištauja Vokietijai dėl nepakankamo gynybos finansavimo ir energetinio bendradarbiavimo su Maskva bei atvirai spaudžia Turkiją dėl jos sprendimo įsigyti rusišką oro gynybos sistemą S-400 (jau nekalbant apie Trampo pasiūlymą stoti į NATO Brazilijai).
Ir amerikiečiai, atrodo, nejuokauja. Kitaip Pompėjas nesakytų, kad senų atsikalbėjimų laikas baigėsi, ir Aljanso valstybių narių vadovai turi įtikinti savo visuomenes būtinybe didinti karines išlaidas. Paprastai tariant, darykite, ką mes sakome, o kas ne su mumis, tas prieš mus.
Stebime, kaip "senas" (antirusiškas) NATO bando išlikti, o Trampas (nepainiokite su jo oponentais Amerikoje, kuriuos tenkina dabartinė situacija) nori primesti Aljansui naują (antikinišką) darbotvarkę, reikalauja daugiau pinigų ir (kaip Turkijos atveju) netoleruoja bandymų palaikyti savarankišką politiką.
Toks NATO "atnaujinimas" veda prie Aljanso silpnėjimo, o ilgainiui ir prie žlugimo, nes požymių, kad Vokietija ir Turkija (jau nekalbant apie kitus "aštrius kampus" transatlantiniuose santykiuose) staiga įjungs atbulinį greitį, bent jau kol kas, nematyti.
O įdomiausia tai, kad Trampui, kuris rimtai nusitaikė į antrą kadenciją, tai nebus didelė tragedija. O Lietuvai?
Mišką kerta — skiedros lekia
Kai Lietuvos televizija parodė Vašingtone šalies užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, šypsenos jo veide nebuvo. Jis tik bandė aiškinti, kad atviras pokalbis apie nesutarimus yra Aljanso stiprybės ženklas.
Galbūt. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir JAV Gynybos departamentas ten pat pasirašė penkerių metų dvišalį bendradarbiavimo gynybos srityje planą. Mintis parengti tokius planus gimė 2018 metų lapkritį Vilniuje vykusio Jungtinių Valstijų ir Baltijos šalių strateginio dialogo metu, ir Lietuva yra pirmoji šalis, su kuria Amerika pasirašė tokį dokumentą.
Kitaip tariant, mūsų valstybė plėtoja dvišalius santykius su JAV ir sąžiningai vykdo visus amerikiečių reikalavimus. Tačiau problema ta, kad ne nuo Lietuvos priklauso NATO likimas, ir todėl jai jau šiandien reikia galvoti, ką daryti, jeigu (kai) Aljansas pradės byrėti.
Kas tada gins nuo "piktosios Rusijos" — Amerika, vokiečiai su prancūzais, lenkai, Skandinavijos valstybės? Niekas, nes kiekvienas gelbės savo kailį arba pareikalaus už "stogą" tokių dalykų, kad paprasčiau bus susitarti su Maskva.
Beje, Estijos prezidentė jau nusprendė nuvažiuoti ten ir pasikalbėti su Vladimiru Putinu. Turbūt, pamatė YouGov sociologų atliktą apklausą, kuri parodė, kad didesnė dalis vokiečių nenori ginti Turkijos ir Rumunijos jų užpuolimo atveju.
Apskritai, šiandien NATO susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis kaip niekad anksčiau. Galbūt, tai tik laikini sunkumai tuo metu, kai pereinamąjį laikotarpį išgyvena visa tarptautinio saugumo architektūra. Jeigu Aljansas nežlugo Šaltojo karo metu ir po jo, kodėl turėtų žlugti dabar?
Kita vertus, nesiruošiantis trauktis Trampas atkakliai griauna transatlantinius santykius, ir po kurio laiko NATO gali tapti jo izoliacionistinės ir nacionalistinės politikos auka. Kas tokiu atveju bus su Lietuva, neaišku, bet besiklostančioje situacijoje prasminga bent jau pradėti kalbėtis su Rusija, kaip tai nusprendė padaryti Estija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
