Griežčiausių įstatymų dėl "pragariškų sankcijų" prieš Rusiją autorius, respublikonų senatorius Markas Rubijus (Marco Rubio) skundžia "Bloomberg" savo kolegas. Senatoriai ir Kongreso nariai nebenori prisidėti prie "pragariškų sankcijų", nepalaiko senatoriaus Rubijaus ir apskritai "yra pavargę" nuo kovos su Rusijos sankcijų politika, rašo "RIA Novosti" autorius Ivanas Danilovas.
Jei pagrindinis sankcijų rėmėjas ir beveik visų įstatymų projektų, kurių tikslas — nubausti Rusiją "dėl Krymo" ir "dėl Ukrainos", bendraautorius staiga suprato, kad jo kolegos pavargo, ir jis negali propaguoti savo projektų, tai reikėtų pabandyti išsiaiškinti, kokie pokyčiai įvyko JAV vidaus politikoje. Dar prieš pusę metų daugeliui atrodė, kad Senatas ir Kongresas kaip patrakęs spausdintuvas spausdins antirusiškus įstatymus.
"Bloomberg" paaiškina problemą: egzistuoja du pagrindiniai pasiūlymai, kuriais siekiama didinti spaudimą Rusijos fiziniams asmenims ir įmonėms ribojant jų prieigą prie JAV rinkų ir kapitalų. Abu Senato projektai 2018 metais sulaukė didelio susidomėjimo po to, kai prezidentas Donaldas Trampas nepanoro pasmerkti Rusijos už kišimąsi į rinkimus, tačiau "prarado pagreitį" po rinkimų lapkritį, ir šiais metais Kongrese jie jau neįgauna pagreičio".
Pasinaudosime gerai žinomu pašalinimo būdu ir paeiliui apžvelgsime "nuovargio nuo sankcijų" atsiradimo hipotezes. Pirmiausia turėtume nedelsdami atsisakyti versijos, kad senatorius Markas Rubijus neteko savo asmeninės įtakos, pateko į nemalonę. Floridos senatorius buvo ir išlieka labai įtakingas, labai matomas ir labai aktyvus žmogus, darantis įtaką respublikonų politikai. Rubijus (kaip buvęs Trampo konkurentas respublikonų pirminiuose rinkimuose ir dabartinės administracijos kritikas), kaip turėjo, taip ir iki šiol turi pasibjaurėtinus santykius su Baltųjų rūmų komanda. Tačiau šie santykiai niekada netrukdė įvesti naujas sankcijas ir greičiausiai nesutrukdys dabar.
Galima daryti prielaidą, kad problemos yra susijusios su tuo, jog Rubijus yra gerai žinomas respublikonas, o tradicinis Amerikos vidaus politikos konfliktas priverčia jo kolegas — demokratus atlikti "žiežulos, kuri visada prieštarauja" vaidmenį. Tačiau ši versija taip pat vertinama kritiškai: antirusiškų įstatymų projektų autorius yra patyręs politinis žaidėjas, kuris stengėsi pritraukti žymius demokratus, kuriems rusofobija yra beveik esminis partijos ideologinės pozicijos elementas. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurie iš jų yra šaltojo karo veteranai ir vis dar tiki, kad Rusija yra "raudona komunistinė grėsmė".
Pasirodo, yra politinių elementų sėkmingam "pragariškų sankcijų" taikymui, tačiau nėra rezultatų. Juolab, kad įtampos dėl rezultato nebuvimo pakanka tam, kad konfrontacijos su Rusija šalininkai pradėtų skųstis žiniasklaidai.
Tai ypač įdomu atsižvelgiant į tai, kad tyrimą baigė specialusis prokuroras Miuleris, kuris, nors ir nesugebėjo patraukti Donaldo Trampo baudžiamojon atsakomybėn už "sąmokslą su Kremliumi", vis dėlto savo pranešime nurodė "neginčijamą" Rusijos įsikišimą į JAV prezidento rinkimus.
Atrodo, temos atnaujinimo fone būtų galima įvesti sankcijas. Tačiau sankcijų įstatymai užstrigo Žemuosiuose JAV Parlamento rūmuose.
Jei atmesime fantastišką versiją, kad rusų lobistai sugebėjo papirkti JAV Kongreso narius ir senatorius, tada lieka tik vienas variantas.
Taip, JAV įstatymų leidėjai yra pavargę. Tačiau ne tiek nuo pačių sankcijų, kiek nuo būtinybės vėliau skubios tvarka išsiaiškinti, kokių pasekmių sukėlė antirusiškų sankcijų avantiūros, kurias organizuoja jų kolegos.
Tai ne meilė Rusijai, ne pagarba tarptautinei teisei, netgi ne sveikas protas, tiesiog banalus savisaugos instinktas. Įtakingas vyresnysis respublikonų senatorius iš Viskonsino ir Senato Saugumo komiteto pirmininkas Ronas Džonsonas (Ron Johnson) žurnalistams sakė: "Sankcijos dažnai lyg dviašmenis kardas. Mums tikrai reikia atsigręžti ir įvertinti, kur esame ir ką galime padaryti".
Jei senatorius Džonsonas, kaip sakoma, būtų arčiau žemės, jis sankcijose pastebėtų ne tiek dviašmenį kardą (nors vaizdas yra geras!), kiek paprasčiausią grėblį, ant kurio jau nebesinori lipti vėl ir vėl tik dėl to, kad vieną iš amerikiečių politikų eilinį kartą ištiko rusofobijos priepuolis.
Greičiausiai lemtingu momentu tapo incidentas, susijęs su sankcijomis prieš "Rusal", kuris Vakarų finansų spaudos požiūriu pasirodė esąs gana žeminantis Vašingtoną.
Įvedus bausmę Rusijos konglomeratui, padidėjo aliuminio kainos, dėl ko nukentėjo Amerikos vartotojai. Antirusiškų sankcijų skausmingumą pajuto didelis JAV piliečių ratas — nuo automobilių gamintojų iki alaus ir gėrimų gamintojų. Visos šios įmonės turi įtakingų lobistų ir galingų politinės įtakos svertų, kuriuos jie ir panaudojo pernelyg kūrybingų įstatymų leidėjų ir Trampo administracijos auklėjimui.
Ne veltui JAV iždo departamentas, formuluodamas sankcijų panaikinimo pagrindimus, daugiausia dėmesio skyrė "neigiamam poveikiui" pasaulio rinkai. Vargu, ar įmonių lobistų diskusijos su senatoriais ir Kongreso nariais buvo nuoširdžios ir mandagios, o tai gali paaiškinti įstatymų leidėjų norą "atsukti atgal" sankcijas, nepaisant to, kad ir spauda, ir daugelis kovos su Rusija ekspertų nurodė: Olegas Deripaska ir jo ratas išlaikys įmonės kontrolę, o Rusijos valstybė netiesiogiai padidins savo pelną.
Vargu, kad kas nors, kas dalyvavo šioje istorijoje, panorės ją atkartoti. Lengva įsivaizduoti, kokį poveikį pasaulio rinkoms apskritai ir ypač Amerikos ekonomikai turės, pavyzdžiui, bandymas taikyti Rusijai sankcijas, panašias į sankcijas Iranui. Tačiau neįmanoma pripažinti, kad egzistuoja tik tos priemonės, kurios labiau pakenks JAV nei Rusijai.
Štai kodėl kalbama apie būtinybę tiesiog "žengti žingsnį atgal" ir viliamasi, kad nuovargis nuo sankcijų praeis savaime. Galbūt nuovargis praeis, tačiau sankcijų grėblys išliks tų politikų politiniame kelyje, kurie seka rusofobija kaip kelrode žvaigžde. Ir jei iš kitos vandenyno pusės pasigirs garsus bildesys, tai reikš, kad Amerikos senatoriai vėl susitiko su savo sprendimų pasekmėmis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
