Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Gitano Nausėdos galimybės semti reitingą iš platesnio rinkėjų spektro yra didesnės, tačiau Ingridos Šimonytės "sukurta" struktūra ir sukelta banga taip pat turi rezervą, galintį lubas pakelti.
Gitanas Nausėda į antrąjį rinkimų turą eina tuščiomis kišenėmis. Ingrida Šimonytė — su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pinigais.
Pirmasis rinkimų turas parodė, kad miesto efektas yra lemiamas, tad esminis mūšis turėtų vykti didžiuosiuose miestuose ir dėl jų.
Šie rinkimai yra išskirtiniai, nes trims kandidatams teko daugiau nei 80 proc. visų dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei žiūrėtume į ankstesnių rinkimų atvejus, tokios koncentracijos keliems kandidatams nėra buvę.
Iš tikro tik trys iš devynių kandidatų siekė Lietuvos Respublikos Prezidento posto. Ponai Skvernelis su Nausėda. Ir panelė Šimonytė. Kiti šeši pretendentai į prezidentus turėjo ir tebeturi visai kitus planus. Jų siekis — Europos Parlamentas bei Lietuvos Seimas. Taigi, rinkimai niekam nesibaigė. Net Sauliui Skverneliui.
Vis dėlto turime kalbėti apie Nausėdos fenomeną — be rimtos partinės struktūros pasiektas įspūdingas rezultatas. Tai — ženklas, kad žmonėms pabodo Valstiečių ir žaliųjų bei konservatorių partijų nuolatinis tarpusavio konfliktas.
Rinkėjai taip pat pajuto naują pulsą Europos Sąjungoje, kai laimi išeiviai iš elito. Jie elitiški, bet ne senojo politinio sukirpimo kandidatai. Rinkėjų įsivaizdavimu, Gitanas Nausėda yra lietuviškas Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) ir Slovakijos prezidentės Zuzanos Čaputovos (Zuzana Chaputova) atitikmuo.
Gitanas Nausėda yra prezidento Valdo Adamkaus, o Ingrida Šimonytė — prezidentės Dalios Grybauskaitės aidas.
Abu finalininkai — finansininkai. Piliečiams labiausiai rūpi tie, kas išmano pinigus, kas pasirūpins piliečiais.
Arvydas Juozaitis yra kandidatas, kuris dėl neišnaudotų galimybių pats ir kaltas. Rinkimų kampanijos metu jis kiek atsiribojo, nors aplinkybės buvo jam palankios: buvo minimas Sąjūdžio 30-metis. Galimybių kalbėti ir sugrįžti į politikos erdves tikrai buvo.
Juozaitis iš dalies bandė užimti nišą, į kurią pretenduoja ir Mindaugas Puidokas. Europos Sąjungos politinių jėgų išsidėstymo kontekste tai yra antifederalistinės, protautiškos politinės jėgos, pasisakančios už tautiškas, krikščioniškas, konservatyvias vertybes.
Poreikis tokioms jėgoms yra, dalis visuomenės jų požiūriui ir idėjoms pritaria. Kai kalbama, kad gyvename Lietuvoje ir Lietuvai svarbus lietuviškumas, tai šį šūkį daug kas palaiko. Tačiau kai ateina balsuoti, rinkėjai galvoja, kad svarbiau yra socialinės problemos nei lietuviškumas. Ir balsuoja už labiau apčiuopiamus dalykus.
Arvydas Juozaitis surinko 66 tūkst. balsų. Jie su Mindaugu Puidoku, sulaukusiu 36 tūkst. 538 rinkėjų balsų, turėtų gerai pagalvoti, ar verta steigti atskirus politinius darinius. Kelios nacionalistinės partijos neturi jokių politinių perspektyvų.
Jei lyginsime balsus, kuriuos Naglis Puteikis gavo dabar, tai yra 0,79 proc., su balsais, kuriuos jis surinko 2014 metais — 4,87 proc., skirtumas yra akivaizdus. Naglis Puteikis su pagreičiu rieda į politinį dugną. Tuo tarpu paskutinėje vietoje likęs Valentinas Mazuronis nuo Naglio Puteikio atsiliko daugiau nei 2000 balsų. Jį palaikė 0,65 proc. rinkėjų.
Valdemaras Tomaševskis šiuose Lietuvos prezidento rinkimuose užėmė šeštąją vietą (3,98 proc.). Peržengti 5 procentų barjerą į Europos Parlamentą gegužės 26 dieną Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vadovui tampa problematiška.
Socialdemokratui Vyteniui Povilui Andriukaičiui šie prezidento rinkimai, kaip ir ankstesni — svarbu dalyvauti. Kaip olimpiadoje. Ir likti ištikimam socialdemokratijai.
Ar Lietuvoje laisvės, lygybės ir solidarumo bus daugiau, ar priartėjome prie gerovės valstybės sukūrimo, rinkėjai jau atsakė per pirmąjį rinkimų turą. Rinkėjų valia aiški. Jų įvertinimas pateiktas — 60% žmonių pasisakė už centro dešinės politiką", — spaudos konferencijoje pirmadienį apibendrino ponas Skvernelis.
Rinkimų favoritai Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė apimti euforijos. Tačiau realybė niekur nedingo. Realybė — tai Saulius Skvernelis. Dabartinis Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovas. Ar jis vėl taps premjeru, ar ilgai eis laikinai premjero pareigas, priklausys nuo prezidento ar prezidentės, nuo Seimo, bei, žinoma, nuo paties Sauliaus Skvernelio.
Šis klausimas spręsis po liepos 12 dienos, kai premjeras grąžins savo įgaliojimus naujam šalies vadovui. Lietuvos Konstitucijoje ši procedūra aiškiai reglamentuota.
Neaiškumas yra dabar. Kaip Gitanui Nausėdai ir Ingridai Šimonytei kalbėtis su rinkėjais apie realybę — Saulių Skvernelį? Saulius Skvernelis jau nebe konkurentas. Tačiau jį palaikiusiųjų balsai labai reikalingi abiem kandidatams. Saulius Skvernelis bus reikalingas ir po antrojo rinkimų turo. Vyriausybė negali likti be vadovo.
Saulius Skvernelis negali tiesiog trenkti durimis ir išeiti. Išeiti į niekur. Ponas Skvernelis gali bandyti "perimti" Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą arba kurti naują politinį darinį "Tėvynės labui". Juk 2020 metų Seimo rinkimai prasidėjo su šiais prezidento rinkimais. Naujai išrinkta prezidentė ar prezidentas turės dirbti su naujai 2020 metais išrinktu Seimu. T. y. su Sauliaus Skvernelio bendražygiais. Vadinasi, ir su juo pačiu.
Taigi, prezidentė ar prezidentas neišvengiamai turės reikalų su dabar nelaimėjusiu Sauliumi Skverneliu. Turės reikalų, kaip su esamu premjeru, kaip su laikinai einančiu pareigas premjeru, o galbūt ir su vėl naujai paskirtu premjeru Sauliumi Skverneliu. Čia jau kaip dabartinė Seimo dauguma nuspręs. Skvernelis, nors ir nelaimėjo, pasirinkimo laisvės turi daugiau nei laimėjusieji. Pirmojo turo prezidento rinkimų rezultatas — 2:1.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
