Jungtinės Valstijos ketina plėsti savo priešraketinės gynybos sistemą Rumunijoje ir Lenkijoje, tai dar vienas žingsnis, kuris skatina konfliktą tarp JAV ir Rusijos. Didžiausias ir įtakingiausias amerikiečių laikraštis "The New York Times" šeštadienį su nuoroda į informacinį šaltinį Europoje pranešė, kad "NATO šalys nagrinėja priešraketinių gynybos sistemų plėtros Rumunijoje ir Lenkijoje klausimą, kad suteiktų šalims galimybę numušti Rusijos raketas, kai bus nutraukta Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF).
Jungtinių Valstijų nacionalinė priešraketinės gynybos sistema (National Missile Defense) iš pradžių buvo sukurta, siekiant apsaugoti JAV teritoriją nuo sovietinių balistinių raketų. Vėliau atsirado legenda apie Europos sąjungininkų apsaugą nuo "atstumtųjų šalių" (KLDR, Irano, Sirijos, Libijos, Irako), kurių dauguma niekada neturėjo tarpkontinentinių raketų, atakos. Jei kalbėtume apie Rusiją, net ir mažoms (operatyvioms-taktinėms raketoms) "Iskander" bet kokia esama ir būsima priešraketinė gynyba yra nebaisi. Kokia JAV priešraketinių gynybos sistemų plėtros esmė Europoje?
Nuslėpta prasmė
Maskva ne kartą pareiškė, kad Amerika priešraketines gynybos sistemas Rumunijoje ir Lenkijoje laiko kaip ginklus, nukreiptus prieš Rusijos branduolinį skydą. Pagrindinis priešraketinės gynybos sistemos tikslas — ne gynyba, o puolimas. MK-41 universalūs paleidimo įrenginiai Rytų Europoje gali būti naudojami masiniam (prevenciniam) Rusijos strateginių objektų "Tomahawk" sparnuotųjų raketų paleidimo įrangos puolimui, jos gali nuskristi iki 2500 kilometrų.
Ir kai "The New York Times" rašo, kad NATO šalys svarsto „Aegic Ashore“ priešraketinės gynybos sistemos technologijų plėtrą, tai reiškia: Vašingtonas ketina padidinti smūgio potencialą Rytų Europoje. Priartėti prie Maskvos, kad smogtų ryžtingą smūgį. Akivaizdu, kad toks išpuolis kelia branduolinės eskalacijos ir atsakomojo smūgio JAV riziką, tačiau karinio biudžeto dydį ir tikėjimą "amerikiečių išskirtinumu" (tikėjimą, kad branduolinį karą galima laimėti, pasitelkus monopoliją ir smogus pirmąjį smūgį) vieną kartą gali nugalėti sveiku protu padarytos išvados.
Rusijos reakcija į amerikiečių raketų sistemas yra gana nuspėjama, ir daug protingų žmonių iš "tos pusės" suvokia rizikos laipsnį. Buvęs gynybos ministro padėjėjas ir NATO ekspertas Džimas Taunsendas pareiškė: "Rusams tai bus negrįžtamas taškas. Tai bus reali eskalacija".
Eskalacijos procese Europai bus paskirtas aukos vaidmuo. Žinoma, ne visos 27 Vašingtono sąjungininkės Europoje pasiryžusios kentėti dėl "Amerikos vertybių". Aptariant "naują oro gynybos ir priešraketinės gynybos sistemą", tikėtinas susiskaldymas tarp valstybių-Aljanso narių. Kita vertus, sudėtingose situacijose Jungtinės Valstijos moka užlaužti sąjungininkų rankas arba spręsti problemas, remdamosi dvišaliais susitarimais. Turbūt neseniai įstojusios į europiečių gretas Rumunija ir Lenkija neprieštaraus priešraketinės gynybos sistemos "modernizavimui" savo teritorijoje, turint omenyje finansinį stimulą.
Dominavimo utilizavimas
Rusija metodiškai kovoja su grėsmėmis saugumo srityje savo sienų teritorijoje ir naikina visame pasaulyje sukurtą vienapolę Amerikos dominavimo sistemą. Belgijos leidinyje "Dedefensa.org" teigiama: "Neseniai priimtas Indijos ir Turkijos sprendimas dėl Rusijos zenitinių raketų sistemų S-400 atspindi dabartinę tarptautinę kovą su dviem priešingomis tarptautinių santykių paradigmomis. Abi šalys priešinasi milžiniškam Anglo-Amerikos imperijos, kuri nuo 2007 metų nukreipia visas pajėgas į plataus masto karinės infrastruktūros plėtrą aplink Rusiją pagal utopinio dominavimo visame spektre doktriną, spaudimui".
Kinijos, Indijos ir Turkijos S-400 zenitinių raketų sistemų įsigijimas yra ne vienintelis, bet pats akivaizdžiausias ir "šviežiausias" JAV dominavimo sistemos naikinimo pavyzdys. Rusijos kompleksai leidžia viršgarsiniu greičiu sunaikinti raketas, lėktuvus, bombas iki 400 kilometrų atstumu ir iki 185 kilometrų aukštyje. Kataras, Saudo Arabija, Egiptas, Alžyras, Marokas ir Vietnamas laukia eilėje, kad įsigytų Rusijos S-400 sistemas. Iš tiesų, valstybės suverenitetui nėra nieko geriau už nacionalinį saugumą, kuris nepriklauso nuo JAV garantijų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redaktorių pozicija.
