Ši "šventvagystė" sujaudino ir sujudino socialinį Facebook tinklą. Savo laiko juostuose anuos laikus komentavo ir šių laikų vertinimus Facebook'o draugai ir nedraugai vieni kitiems inkriminavo negailėdami emocijų.
Arvydas Anušauskas: "Kokia liepos 6-oji be "Niekas nenorėjo mirti" per LRT? "Nešaudyti, kol nesusirinks visi keturi"... Tik dabar supratau, kodėl prieš tai rodė "Ketvirtasis prezidentas" ― juk turi teisę gyvuoti skirtingi pasakojimai apie mūsų istoriją? Pavyzdžiui, "savi šaudė į savus…".
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys ponas Arvydas Anušauskas apibendrina: "LRT nepagarba žuvusiems už laisvę per valstybės šventę nužudo dar kartą...".
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Paulius Saudargas taip pat dalinasi savo įspūdžiais: "Atsibundi Lietuvoj, kur LRT Mindaugo karūnavimo proga prakiša "Niekas nenorėjo mirti"... Na tokį, kur partizanai (filme ― banditai) smaugia vaikus, o jų vadas toks ale iš klastūnyno, vietinės kaimo diskotekos užlaikytojas. Prieštaravimų kamuojami, rūstūs ir tiesūs filmo herojai lengviau atsidūsta (musiet, kartu su žiūrovais) tuos banditus (partizanus) pabaigoje išpleškinę".
Ponas Seimo narys savo įspūdžius aktualizuoja: "Tuo tarpu VRM ministrą mums prakiš tomaševskininkai, o KAM ministrą paksininkai. Koalicija gyvuos (šlubuos) toliau. Kažkas už kadro lengviau atsidūsta. Tik ne mes. Ne MES".
Savo įspūdžiais, replikomis, komentarais dalinosi ir ne ponai Seimo nariai. Ne ponai Seimo nariai kvietė imtis priemonių ― LRT uždaryti, ten esančius išvaikyti. Ar tautos išrinktieji įsiklausys į tautos balsą? Laiko klausimas.
Nerijus A. P. Čapas: "Aš pykau, kai kolchoznykai kišo savo trigrašį prie LRT, bet pakeičiau nuomonę ir dabar galvoju, kad ne tik trigrašį reikia prie jų kišt, šitą kontorą reikia uždaryti ir visus ten esančius išvaikyti patrankos šūvio atstumu. Jūs man atleiskite, bet Valstybės ― Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga leisti į eterį sovietinį Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti" pseudošedevrą apie dorus stribus ir niekšus banditus, yra daugiau nei sveiko proto neturėjimas! Kam mums priešai (Kremliaus propaganda), jei yra tokie draugai (LRT)!?". Vėliau Klaipėdos įgulos ir Karinių jūrų pajėgų kapelionas diakonas Nerijus A. P. Čapas šį savo įrašą iš savo Facebook'o panaikino. Sąžinė prabilo?
"Niekas nenorėjo mirti"
Dėl šio kino filmo vargu ar kada ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins Lietuvos visuomenė. "Niekas nenorėjo mirti" dar ilgai aštrins žmonių santykius, kaitins retoriką ir didins valingą norą nesuprasti, nepripažinti. Ir valingą norą užmiršti.
Patinka mums ar ne šis Vytauto Žalakevičiaus filmas, bet prastu jį gali pavadinti tik žmogus, tiesiog neišmanantis kino kalbos, režisūros, operatoriaus darbo ir aktorių vaidybos kokybės. Arba žmogus, dėl politinių ar kitokių priežasčių siekiantis sumenkinti šį filmą.
Dar daug dešimtmečių Lietuva neturės tokio kino režisieriaus ir scenaristo, koks buvo Vytautas Žalakevičius. Gyvąja legenda pelnytai tapo "Niekas nenorėjo mirti" nufilmavęs lietuvių kino operatorius Jonas Gricius.
Prie šio filmo dirbo su lietuvių kinu daug metų glaudžiai susijęs rašytojas Grigorijus Kanovičius.
Dar ilgai mūsų filmuose nesusidurs ir kartu nevaidins tokia plejada kino aktorių, kokia susitiko šiame filme. Be gyvųjų kino grandų, tokių kaip Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis, pakanka paminėti jau išėjusius didžiuosius Bronių Babkauską ir Donatą Banionį.
Tai filmas, savo verte bei kokybe pranokęs ir aną, ir šį laikotarpį.
Didžiausia lietuvių trauma
Tad kurgi čia šuo pakastas? Kodėl "Niekas nenorėjo mirti" yra lydimas tokio dvilypumo ir meilės-neapykantos santykio? Net isterijos. Todėl, kad jis neišsakytas, nes nepasiduoda aiškiam ir vienareikšmiškam vertinimui.
Santykis su netolima praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis. Iki šiol.
Juk pokario metais buvo tikrų anos sistemos entuziastų ir idealistų. Ne visi buvo cinikai ir niekšai.
Karas yra karas. Marodierių ir karo nusikaltėlių buvo ir tarp miško brolių ― ne vienas ir ne du iš jų dalyvavo žydų žudynėse.
O ar visi, stoję į komjaunimą, ― nusikaltėliai ir kolaborantai? Kaip nustatyti teisiuosius ir nusidėjėlius pilietinio karo mėsmalėje? Niekas į šį klausimą iki galo neatsakys. Atsakys tik istorijos teismas ― ateities kartos ir jų kritiškas žvilgsnis į viską.
Lietuvos žydai turi teisę turėti savo nuomonę ir apie baltaraiščius, ir apie tuos, kurie vadovavo Lietuvos piliečių žydų žudynėms arba leido atvirai diskriminacinius ir antisemitinius įstatymus.
Tai karo kaina ― vaikai iki galo gins savo tėvus ir jų reputaciją, net ir tiesos sąskaita. Tokia tad ir ta kaina ― gyvenimas yra pusiau tiesa. Būtent šio dvilypumo ir nepakeliame. Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus posovietinei sąmonei yra arba nusikaltėliai, arba nepripažinti tautos herojai. Bet lygiai tos pačios dilemos kyla, vertinant ir kitą pusę.
O mums reikia aiškaus atsakymo. Tokio atsakymo nėra. Tokio atsakymo nerasime ir filme "Niekas nenorėjo mirti".
"Didysis atsiprašymas" įvyko. "Atsiprašome visų, kuriuos įžeidė šio filmo rodymas liepos 6-ąją. Manome, kad TV departamento sprendimas buvo netinkamas, ir dėl jo atsakingi asmenys turės prisiimti atsakomybę", ― pareiškė LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas.
Tačiau ir atsiprašymas ― negerai. Nepakankamas.
Arvydas Anušauskas: "Ką gi, vykusi audringa diskusija dėl "Niekas nenorėjo mirti" rodymo per valstybės dieną pasiekė savo ir štai žinia iš LRT vadovybės: "pripažįstame, kad liepos 6-ąją rodyti "Niekas nenorėjo mirti" buvo netinkamas pasirinkimas".
Ponas Anušauskas tęsia: "Nors dalis diskusijos dalyvių suko į klausimo "ar už tokią Lietuvą kovojome" pusę, aiškinosi menines filmo savybes, tačiau mano atsakymas toks ― puikūs aktoriai ir gerai sudėliotas scenarijus, dar nereiškia filmo nešamo naratyvo pozytivumo". Ir koks gi pagal poną Anušauską naratyvas? "Filme iškelti probleminiai klausimai ir virš to meto cenzūros iškylantys sukurti vaizdai, vis tik nežinia ar nusveria "savi šaudė į savus" pasakojimą", ― dvejoja konservatorius, istorikas Arvydas Anušauskas. Ir pats save apibendrina: "negali pažinti praeities, jei jos bijosi". Drąsu.
Į LRT vadovybės atsiprašymą savo Facebook'e sureagavo rašytojo prozininko, dramaturgo, vertėjo, scenarijų autoriaus ir režisieriaus Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius.
Sergey Kanovich: "Istorija yra apskritai klaida? Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko sūnus, Vytautas Žalakevičius, pasirodo, 1965 metais kūrė propagandinį filmą. Man šitie atsiprašymai, visiškas filmo nesuvokimas, laikmečio, kurio metu buvo kuriamas filmas, atsiprašymai už "klaidą" primena Kiniją ar TSKP laikus. Tai nesuvokiame, kaip vieni kitus žudėme "vardan tos"? Vieni žudė vardan vienos, kiti vardan kitokios. Ir nebuvo jokių kitų galimybių parodyti, kokia baisi tragedija buvo mus ištikusi. Ir Žala parodė. Ir viskas, ką sugebame šiandien, iš 30 neprigulmybės metų aukštumų pasakyti, kad Žala nufilmavo propagandinį filmą ir buvo išdavikas? Kad to filmo rodymas yra išdavystė, klaida ir antipatriotiška?".
Už ką? Ir prieš ką? Kodėl atsiprašinėjama? Sergejus Kanovičius atsako.
Sergey Kanovich: "Nes bijome. Nežinia ko. Bet bijome. Nėra sukurto kito tokio filmo, kuris atskleistų, kaip brolis ėjo prieš brolį. Ideologizavome viską ― kultūrą, istoriją, meną. Praeities nepagrąžinsi. Ad absurdum. Čia net ne kino kritikos laukas. Tai laukinės ideologizuotos, išplautų smegenų "kultūros" laukas".
Sergejus Kanovičius retoriškai klausia: ""Niekas nenorėjo mirti". Apie pavadinimą pagalvojote? Apie aukas, sukrautas ant to laužo, pagalvojote?".
Ir pats atsako ir apibendrina 2019 metų liepos 6 dienos, Mindaugo karūnavimo dienos — Valstybės dienos isterišką paminėjimą.
Sergey Kanovich: "Nes praeitis neatitinka ideologinės kartelės, o žmonės laikomi ablaušais, nes, pažiūrėję TOKĮ filmą, TOKIĄ dieną, nesusivoks. Mes savo žmones laikom visiškais asilais. Mes jų negerbiame. O mirti niekas nenorėjo... Koks siaubas, kai kažkas ten aukštai mano, kad nesugebame suvokti, kad niekas nenorėjo mirti. Atsiprašome, už mūsų istoriją. Išvalysime, pataisysime, pakoreguosime, tada pateiksime". "Tadą Blindą" reikėjo rodyti", ― užbaigia Sergejus Kanovičius savo Facebook'o laiko juostoje. Ir susilaukė atkirčio.
Patriotinį budrumą nepraleido progos pademonstruoti ir Tynta, t. y. Aušrys Kriščiūnas ― Kauno miesto politinis bei visuomenės "veikėjas", televizijos ir radijo laidų vedėjas. Tas pats Aušrys Kriščiūnas, kuris labiausiai žinomas dėl savo originalaus šokio "Tynta". Tuo pono originalumas ir baigiasi. "Niekas nenorėjo mirti", tai ne "Tyntą" sušokti.
Aušrys Kriščiūnas: "Sieras Kanovičių iššovė perlą. Na bent jau prisipažinimas, kad "žudėme". Na ne tik žudomi buvo pasirodo. Ble ble, kaip vafliai iš vaflinės lenda per daug mielių įdėjus tešlon. Nuo karščio turbūt, arba kad jau pribrendo. "Vardan tos" ponuli net žandų nepakrutinai, o jau žodžių trydos gausa net stebina".
Tačiau ne visada liepos 6 dieną Lietuvoje buvo tik juoda-balta, kaip tas "Niekas nenorėjo mirti" filmas.
Prieš metus buvo daugiau spalvų.
Jurgis Jurkevičius: "Man regis, kad ši praeitų metų dekoracija yra daug baisiau, nei filmo "Niekas nenorėjo mirti" rodymas šiemet!".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
