Pasižiūrėkime, kaip pas mus gyvena Lietuvon plūstantys Ukrainos darbininkai, ir gausime atsakymą.
Žmogžudys ar neteisybės auka?
Kaip pavyzdį paimkime šviežią, neseniai portale tv3.lt pasirodžiusią istoriją. Štai vienas toks neįvardijamas darbininkas dabar teisiamas už dvigubą nužudymą. O prasidėjo viskas nekaltai, dar prieš gerus metus, kai jis su grupe kolegų susidomėjo galimybe porą mėnesių padirbėti Kaune, kur ukrainiečiams buvo žadami tūkstantiniai atlygiai.
Tačiau atvykęs Marijos žemėn, šis būrelis tegavo ankštą kambarėlį nakvynei ir vos 100 eurų bendram pragyvenimui skirtų mėnesinių "dienpinigių". Vyrai kasdien vargo, žadėtąjį atlygį matydami kaip savo ausis. O kai vieną dieną lietuvis darbdavys visų kitų darbininkų akyse šios istorijos herojui numetė tą mėnesinę šimtinę, pareikšdamas, kad dabar jis turėsiąs būti atsakingas, žodžiu, tvarkyti bendro jų pragyvenimo reikalus, prasidėjo įtarimai ir intrigos.
Esą darbdavys visiems už akių jam mokėdavęs papildomus pinigus, kol štai kitiems tekdavę arti lyg jaučiams besitenkinant vos keliolika eurų siekdavusiais trupiniais. Nors kaltinimai buvę neteisingi, ilgainiui keli kolegos ne juokais supyko ir įsidrąsinę fiziškai užsipuolė savo tariamąjį skriaudiką, ketindami jį nužudyti. Besigindamas, pastarasis pats du jų užmušęs ir taip patekęs teisman ir dabar laukiąs įkalinimo. Tuo tarpu juos samdęs lietuvis kaip gyveno, taip toliau ramiai sau gyvena, lobdamas svetimo darbo ir vargo sąskaita...
Istorija — ne iš gražiųjų. Bet labai daug pasakanti apie Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių darbo migrantų situaciją, jų gyvenimo realijas. Dar daugiau, ji leidžia paklausti — ar toks žmogus tiesiog žudikas, ar vis dėlto socialinės neteisybės auka? Mat tokios žudynės tikrai pasitaiko ne kasdien, bet prie jų privedusios sąlygos — tai pilkų pilkiausia, kasdienė daugybės čia dirbančių ukrainiečių tikrovė.
Darbo jėgos rezervas
Kad suprastume juos, turėkime omeny, kad patys lietuviai, kaip ir kitų rytinių ES kraštų piliečiai, ekonominių sunkumų genami atsivėrus sienoms pasirinko emigraciją į Vakarus. Jau ne vienas dešimtmetis, kaip tokie "antrarūšiai europiečiai" teikia tam tikrą pigios darbo jėgos rezervą senstančioms vakarų Europos valstybėms. Kai kurie migrantai ilgainiui "prasimuša", bet dalies jų laukia išties nepavydėtinos gyvenimo sąlygos.
Po 2014 m. įvykusio perversmo Ukrainai susitarus su ES, sienos atsidarė milijonams ukrainiečių. Tai natūraliai paskatino migracijos bangą. Šių, 2019-ųjų metų, pradžioje skaičiuota, kad pas mus jau apie 17 tūkst. ukrainiečių. Tai buvo net 42% daugiau nei praėjusiais, 2018-ais, metais. Aišku, Europos mastu — tai tik lašelis jūroje. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje šiemet jų skaičiuojama per 2 mln.
Didžioji šių migrantų dauguma — darbininkai. Ypač statybininkai ir vairuotojai. Dirbdami legaliai, pagal visas taisykles, jie dažniausiai gauna apie 50% vietinių darbuotojų užmokesčio. Čia anksčiau minėtą istoriją primenančių atvejų net neminėsime. Bet kad ir tokiomis sąlygomis — ukrainiečių netrūksta. Štai vien statybvietėse sezoniniu laikotarpiu galima pamatyti objektų, kuriuose per pusė dirbančiųjų bus migrantai iš Ukrainos.
Iš tiesų čia veikia negailestinga ekonominė logika. Štai Airijoje lietuviškas atlyginimas reikš grašius. Tuo tarpu Lietuvoje panašiai bus su ukrainietišku. Šalys šiuo požiūriu patenka į tam tikrą pasaulinio kapitalizmo hierarchiją, arba "mitybos grandinę". Aukščiau stovinčios šalys lobsta žemiau stovinčių sąskaita, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasinaudodamos jų teikiama pigesne darbo jėga.
Taip yra ir čia. Ukraina, kaip daugelį metų stekenta šalis, dabar yra tapusi didžiuliu pigios ir lengvai prieinamos darbo jėgos ES rezervu. Kaip ES dalis, į šią schemą neišvengiamai įeina ir Lietuva, kurioje vietinių įmonių savininkai aktyviai naudojasi tokia galimybe pasipelnyti.
Kam broliai, kam — vergai
Būtų naivu manyti, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos esama tik kokio Petro Porošenkos "Roshen" firmos saldainių. Reikalas tas, kad pats migracijos procesas tampa pelningu verslu. Pavyzdžiui, ukrainieciai.lt ir panašios agentūros organizuoja darbininkų iš Ukrainos įvežimą. Kaip tarpininkai, jos pelnosi pačios paimdamos dalį to, kas šiaip turėtų būti ukrainiečių darbo užmokesčio dalimi.
Tuo tarpu darbininkų realijos kitos. Jie vyksta į ES sotesnio duonos kąsnio. Bet toli gražu ne visada tokį randa. Tiesa, dar baigiantis 2018 metams prieita prie abipusio valdžių sutarimo, kad Lietuvoje dirbantiems ukrainiečiams priklausytų bent minimalus lietuviškas darbo užmokestis. Tačiau statybų darbuose, kur normalus atlyginimas tikrai viršija "minimalkę", tai mažai ką keičia. Ukrainiečiai apie vietinių gaunamas algas dažniausiai tegali svajoti.
Vadinamoji lietuvių ir ukrainiečių brolybė reiškiasi labai konkrečiame ekonominiame kontekste. Štai lietuviškų įmonių savininkai džiaugiasi pigia darbo jėga. Tuo tarpu Ukrainos elitas emigraciją verčia tam tikru "apsauginiu vožtuvu", kuriuo nusikratoma nereikalingų gyventojų, taip išvengiant priešingu atveju tikėtino socialinio sprogimo. Kad tokia technika veikia, rodo 2008 m. krizę sekusi lietuvių emigracijos patirtis.
Taigi, kažkas panašaus į brolybę yra. Bet tik tarp Lietuvos ir Ukrainos visuomenės viršūnių. Čia, jei ne broliai, tai nors konkrečių ekonominių interesų vienijami politikos ir verslo partneriai. Tuo tarpu paprasti ukrainiečiai, kaip kad Lietuvon plūstantieji darbininkai, čia tėra pigi darbo jėga. Žodžiu, samdomi vergai, kurių išnaudojimas savo ruožtu padeda truputėlį atpiginti ir vietinės darbo jėgos kainas.
Tokie yra faktai. Tokia yra gyvenimo tiesa. Kaip tai pavadinti — ar "brolybe", ar paprasčiausiu išnaudojimu — spręskite patys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
