Nausėda moka vokiečių kalbą, bet susidarė įspūdis, kad susikalbėti su Vokietijos kanclere Angela Merkel jam nebuvo lengva, nes dėl tam tikrų dalykų lyderių pozicijos išsiskyrė. Paaiškėjo, kad Berlynas yra Lietuvos užsienio politikos akcentas, bet ne prioritetas.
Politinės ekonomijos pamokos
Nausėdos vizito metu buvo paliestos dvi svarbios energetikos temos — Astravo atominės elektrinės (AE) ir dujotiekio "Nord Stream-2".
Pirmuoju atveju Lietuva bando įtikinti visą Europos Sąjungą stoti į kietą kovą su Baltarusijos AE projektu — siekti jo uždarymo arba bent jau nepirkti jo produkcijos. Tačiau svajotojų ir kvailių ES nedaug.
Visi ten supranta, kad Astravo elektrinė bus pastatyta, ir reikalauti ją uždaryti beprasmiška. Vienintelis dalykas, apie kurį galima pabandyti pasikalbėti su Minsku, — didesnis projekto saugumas. Todėl Merkel sutiko su tuo, kad reikia padaryti viską, kad jis nekeltų pavojaus. Apie uždarymą ir boikotą nekalbėjo.
Dar daugiau, Latvijos vyriausybė jau nusprendė leisti prekiauti rusiška elektra per šalies sieną. Šiame kontekste tikėtina, kad Astravo AE produkcija pateks ir į Lietuvą, bet kaip "latviška". Štai toks absurdo teatras, bet Lietuvos užsienio politika jau seniai nepasižymi racionalumu.
"Nord Stream-2" klausimas — dar vienas jos "pragmatizmo" pavyzdys. Jei norima glaudesnių santykių su Vokietija, kam nervinti ją tuščiomis susirūpinimo kalbomis apie šį dujotiekį, kuris vis tiek bus nutiestas? Ar Lietuva kaip nors nuo to nukentės?
Tiesa, gali nukentėti Ukraina. Bet štai Latvija rūpinasi savimi, o mes — Kijevu, kuris pats nežino, ko nori. Ir kas iš to? Nieko. Merkel, žinoma, pakartojo standartinius žodžius, kad į Ukrainos interesus turi būti atsižvelgta, bet realiai jie ir Lietuvos susirūpinimas Vokietijai visiškai nesvarbūs. Kai Ukrainos dujų tranzito sistema dėl Kijevo kaltės virs metalo laužu, ji irgi išreikš susirūpinimą.
Šiame kontekste, žinoma, kalbėta ir apie Rusiją. Nausėda pakartojo standartinius žodžius apie "Rusijos agresiją" Ukrainoje, bet pabaigoje pasakė: "Nors, kita vertus, tai nepaneigia būtinybės bendradarbiauti ekonominėje ir kultūrinėje srityje". Tik atrodo, kad tai buvo ne jo, o Merkel nuomonė, pateisinanti "Nord Stream-2" dujotiekio projektą ir kitus Berlyno kontaktus su Maskva, bet nelabai įsipaišanti į realią Lietuvos politiką.
Trumpai sakant, Rytų kryptimi Lietuva ir Vokietija visiško sutarimo nepasiekė. Lyderių pokalbyje tarsi dominavo frazė: "Taip, bet ne visai". O kaip dėl transatlantinių santykių?
Gyvenkime draugiškai
Blogėjančių ES (Vokietijos ir Prancūzijos) santykių su JAV fone Lietuva su naujuoju prezidentu gali: paremti Ameriką, paremti Europą arba bandyti laviruoti, tikėdamasi, kad Donaldas Trampas pralaimės prezidento rinkimus, ir viskas bus kaip anksčiau.
Lakmuso popierėliu šiuo atveju tapo branduolinio susitarimo su Iranu klausimas, ir Nausėda pasakė labai aiškiai: "Mes nenorime atvirai stoti nei į vieną, nei į kitą pusę, o [norime] laikytis subalansuoto dialogo formato, ir kad sprendimai būtų ieškomi ne spaudimo ar prievartos būdu, o būtų daugiau dialogo".
Problema ta, kad, kai tu nieko neremi, abu partneriai gali pagalvoti, kad tu juos išdavei, ir bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių gali baigtis labai blogai (ypač, jei Trampas liks Baltuosiuose rūmuose, nes jis labai nemėgsta tų, kurie jo neremia).
Dar viena simboline tema tapo išlaidų gynybai klausimas. Lietuva skiria 2 proc. BVP karinėms reikmėms. Vokietija — mažiau. Kaip šiame kontekste pažymėjo Nausėda: "Kalbėdami apie Vokietijos išlaidas karinėms reikmėms, mes, be jokios abejonės, siekiame ne kažką pamokyti, o tiesiog pabrėžti NATO solidarumo svarbą. Nes NATO taip pat yra ne vien teisės, bet NATO yra ir pareigos, ir jas šalys narės turi prisiimti". Kitaip tariant, Lietuva šiuo atveju yra labiau JAV, o ne Vokietijos, kuri neketina didinti karinių išlaidų tik todėl, kad to nori Amerika, pusėje.
Trumpai tariant, Vilnius Europos ginče su Jungtinėmis Valstijomis arba neremia nieko, arba labiau remia Vašingtoną. Todėl galima vis tvirčiau teigti, kad proamerikietiška Lietuvos politika iš esmės nesikeičia.
Apskritai, reikėtų pasakyti, kad vizitas į Vokietiją tapo Nausėdai pirmu rimtu išbandymu tarptautinėje arenoje, nes susitikime su Merkel nebuvo tiek sąlyčio taškų, kiek jų buvo susitikime su Lenkijos vadovu. Egzaminą Lietuvos prezidentas išlaikė, šalies poziciją įvairiais klausimais (įskaitant aštrius) aiškiai išreiškė. Problema ta, kad tai buvo partnerių, o ne bendraminčių (strateginių sąjungininkų) susitikimas.
Kitaip tariant, Lietuva lieka neracionaliai proamerikietiška valstybe, kas gali sumažinti jos šansus gauti geresnes sąlygas, rengiant naują ES finansinę perspektyvą.
Laiko pozicijai koreguoti dar yra, bet jo lieka vis mažiau. Po to bus tik skaudžios neteisingo pasirinkimo pasekmės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
