Ir vėl kaimynai "metė" Lietuvą. Šį kartą pieno fronte. Prisiminimai apie sovietų "okupacijos" laikus, kai lietuviškas sviestas ir sūris buvo vieni skaniausių TSRS, liko praeityje. Milžiniškos karvių bandos Lietuvos pievose. Kiekviename kaime du-trys pieno surinkimo punktai. Kiekviename kieme bent viena karvė-maitintoja.
Tie, kurie turėjo dvi ar tris karves, per porą metų galėjo nusipirkti "Žigulį" vien iš pinigų, gautų prekiaujant pienu. Lietuviško sūrio ir sviesto neįmanoma buvo supainioti su niekuo kitu. Jie buvo natūraliai šviesiai geltoni ir natūralaus produkto kvapo.
Šiandien kaimų kiemai tušti. Karvę kaime augina viena-dvi šeimos. Pienas platinamas tik kaimynams, kurie turi kūdikių. O spynos pieno įsigijimo centruose padengtos voratinkliais. Prekiauti pienu tapo ne tik nepelninga, bet ir nuostolinga.
Už litrą parduoto pieno jie gauna juokingus 27 centus. Tai yra, su viena karve vasaros sezono piko metu galima uždirbti ne daugiau kaip 100 eurų per mėnesį. O kiek darbo reikia įdėti rūpinantis gyvūnu, kiek pašaro reikia sukaupti žiemai? Tai žinoma tik valstiečiui. Miesto gyventojui, gyvenančiam toli nuo ūkininko sunkaus darbo, pusantro euro už litrą pieno parduotuvėje atrodo didelė kaina.
Šiandien Lietuva iš kadaise galingos pieno eksportuotojos virsta importuotoja. "Clal.it" duomenimis, vien pernai Lietuva iš Latvijos importavo 307,9 tūkst. tonų pieno perdirbimui, iš Estijos — 140,6 tūkst., o Lenkijos — 8,3 tūkst.
Siaubinga konkurencija Europos rinkoje verčia perdirbėjus ieškoti galimybių sumažinti pieno produktų kainą, kad būtų galima konkuruoti su vokiečiais, prancūzais ar italais. Štai ir išeina, kad šiuolaikinį pieną atiduoda mėlyną, o sviestas labiau primena varškę. Kur ir kada TSRS ant sviesto pakuočių rašė 82 ar 70 procentų riebumo arba "pieno produktas", kuris mėnesį gali būti šaldytuve ir neprarūgti?
Natūralus pasterizuotas pienas TSRS parduotuvėse buvo laikomas ne ilgiau kaip dvi dienas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, neparduotas pienas buvo siunčiamas toliau perdirbti į fermentuotus pieno produktus. Lietuviškos gamybos pieno produktus (sūrį ir sviestą) pirkėjai nušluodavo nuo lentynų Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Nuo 2004 metų, įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos ūkininkams buvo taikomi griežtesni gyvulių priežiūros ir parduodamo pieno kokybės standartai. Šios normos buvo ne valstiečių jėgoms. Melžiamų gyvūnų bandos pradėjo tirpti akyse. O pastatytoms gamykloms ir pieno perdirbimo įmonėms pradėjo trūkti žaliavų. Daugelis pradėjo pereiti prie pieno produktų gamybos iš europietiškų pieno miltelių. Savaime aišku, naudodami visų rūšių biologinius priedus ir konservantus.
Dėl to pradėjo mažėti pieno kainos. O juokingų kompensacijų, skiriamų iš ES fondų, visiems neužteko. Baltijos šalių ūkininkų mitingai ir protestai prie Europos Parlamento sienų situacijos nepakeitė.
O šiandien, atsiradus naujam Latvijos-Estijos žaidėjui, konkurencija Baltijos pieno rinkoje tik sustiprės. Du kooperatyvai — Latvijos "Piena cels" ir Estijos "E-Piim" paskelbė, kad ketina Estijoje pastatyti dar vieną pieno perdirbimo gamyklą už šimtą milijonų eurų, kurios pajėgumas būtų iki tūkstančio tonų perdirbto pieno.
Ekonomistai prognozuoja, kad naujos pieno perdirbimo įmonės atsiradimas gali ne tik padidinti konkurenciją, bet ir pieno supirkimo kainas vienu ar dviem centais visose Baltijos šalyse. Ar tai padės atkurti gyvulių bandas? Abejotina. Juk 30 centų už litrą pieno, kaip sako ūkininkai, tai juokinga kaina.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
