VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Tarp kalinių apytiksliai 20 procentų — psichopatai. Iki keturiasdešimties metų jie vidutiniškai padaro keturis žiaurius nusikaltimus. 80 procentų per ateinančius trejus metus po paleidimo tampa recidyvistais. Mokslininkai bando suprasti, kuo jų smegenys skiriasi nuo normalių ir kas paverčia žmogų serijiniu žudiku, praneša RIA Novosti.
Pilkosios ir baltosios medžiagos trūkumas
Amerikiečių neurologas Džeimsas Felonas dešimtmečius tyrinėjo žiauriausių psichopatų ir žudikų smegenis pasitelkęs MRT. Jis pažymi, kad kitaip nei sveikų žmonių, psichopatų smegenyse yra mažiau aktyvi orbitofrontalinė žievė. Tai pilkosios medžiagos vieta, atsakinga už socialinio gyvenimo įgūdžius, etikos, moralės, sprendimų priėmimo, impulsyvumo ir agresijos kontrolę.
Bet tai iš žmogaus dar nedaro serijinio žudiko. Lemiamas veiksnys — psichikos traumos, vaikystėje patirtas smurtas, mano mokslininkas.
To pavyzdys — jis pats. Kaip prisipažįsta Felonas žurnale "The Psychopath Inside: A Neuroscientist’s Personal Journey into the Dark Side of the Brain" ("Psichopatas viduje: Neurologo asmeninė kelionė į tamsiąją smegenų pusę"), jo šeimoje tolimoje praeityje buvo žudikų, todėl jis ištyrė save ir artimuosius. Paaiškėjo, kad jo smegenys yra panašios į serijinių žudikų smegenis, taip pat yra genetinis polinkis į agresiją. Vis dėlto mokslininko vaikystė buvo laiminga, jis nepatyrė smurto ir psichologinio spaudimo.
Ankstesni tyrimai parodė, kad psichopatai beveik nereaguoja į fotografijas, kurios įprastu atveju sukelia stiprius jausmus. Iškilo hipotezė, kad jie turi mažai išsivysčiusių tonzilių — nedidelių smegenų baltosios medžiagos vietų, kuriuose apdorojama informacija apie emocijas. 2001 metais ši prielaida buvo patvirtinta, atlikus fMRT su Kento Kailo, Naujosios Meksikos universiteto (JAV) profesoriaus, pagalba.
Kailas ir jo kolegos tyrė 903 psichopatinių kalinių fMRT rezultatus. Šių metų kovo mėnesį paskelbtame straipsnyje mokslininkai atkreipia dėmesį ne tik į sumažėjusį smegenų dalių, atsakingų už emocijas, aktyvumą, bet ir silpnus nervinius ryšius tarp vietų, kontroliuojančių tokius jausmus kaip empatija, kaltė, baimė ir nerimas. Būdingi psichopatiniai bruožai — egoizmas, šiurkštumas, negailestingumas. Tų kalinių, kuriems šie charakterio bruožai buvo būdingi, smegenys dažnai išsiskyrė struktūrinėmis anomalijomis.
Serijinio žudiko neuroninė žyma
Žmonių populiacijoje psichopatų ne daugiau kaip vienas procentas, tačiau žiauriu žudikų-prievartautojų dalis tarp jų yra daug didesnė. Be to, jie linkę daryti nusikaltimus pakartotinai.
Tarp seksualinio pobūdžio serijinių žudikų dauguma psichopatų. Jie gerai supranta, ką daro, aiškiai suvokia tikrovę. Vieni elgiasi impulsyviai, kai pasitaiko puiki galimybė, kiti planuoja nusikaltimus, seka aukas, slepia pėdsakus. Paprastai jie imituoja normalų visuomenės narį, kartais turi šeimą, vaikus. Vienas iš tokių yra Andrejus Čikatila — vienas žiauriausių serijinių žudikų pasaulyje.
Serijiniai žudikai dažnai pasižymi gerais protiniais sugebėjimais, tačiau visiškai neturi emocinio ryšio su žmonėmis. Dažnai kenčia nuo narcisistinio asmenybės sutrikimo, puikiai manipuliuoja kitais ir pasižymi sadistiniais polinkiais. Jie žudo, nes jiems patinka, jie nejaučia kaltės ir gailesčio.
Manoma, kad serijinių žudikų smegenys linkusios į organinius pokyčius. Pavyzdžiui, Kalifornijos universiteto tyrėjai palygino maniakus su epileptikais: padidėjęs smegenų nervų aktyvumas epileptikams sukelia traukulius, o psichopatams — impulsą įvykdyti žmogžudystę.
Sukūrę matematinį Čikatilo smegenų nervinį modelį, mokslininkai bandė paaiškinti "velnio kopėčias" — tai nužudymų skaičiaus priklausomybės nuo laiko grafikas, iš kurio matyti, kad maniako aktyvumas didėja, sumažėja intervalais tarp nusikaltimų.
Filipas Časi iš Liverpulio vilties universiteto (Didžioji Britanija) mano, kad serijinio žudiko smegenyse užkoduota tam tikra veiksmų reakcija į seksualines fantazijas, sukeliančias stiprų emocinį protrūkį, — maniakas to laukia kaip atlygio.
Žinoma, kad nusikaltėliai bando apgauti poligrafą, slopindami išorinius susijaudinimo požymius: pulso dažnį, odos laidumą. Tačiau vargu ar jie sugebės kontroliuoti smegenų veiklą, pažymi Časi, todėl nuskaitymas gali atskleisti serijinio žudiko "neuroninį parašą" — tuo pat metu sužadintas smegenų sritis, kuriose yra autobiografinė atmintis, reguliuojamas seksualinis malonumas, grobuoniška agresija ir emocinė kontrolė.
Breiviko faktorius
Toli gražu ne visi psichopatai ar smurto aukos vaikystėje tampa serijiniais žudikais. Vadinasi, yra keletas sąlygų, sukeliančių tragiškas pasekmes individui ir visuomenei. Jungtinės Karalystės ir Švedijos mokslininkai mano, kad tai gali būti galvos traumos, įvairūs neurologiniai ir psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas.
Autizmo ir nusikalstamų polinkių santykis yra aktyviai tiriamas po masinių žudynių, kurias 2011 metais įvykdė Andersas Breivikas. Kai kurie psichologai įtaria Aspergerio sindromo (tai autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, pasireiškiantis emocinio ryšio deficitu bei sunkumais bendraujant su žmonėmis) požymius.
Specialistai išanalizavo 239 žiaurių žudikų, kurie buvo sulaikyti po 1985 metų. Iš jų 48 — serijiniai žudikai, 58 — masiniai žudikai. Tik 10 procentų turėjo autizmo spektro sutrikimą, galvos traumas — tiek pat. Galimai, sako darbo autoriai, šie veiksniai turi svarbų vaidmenį formuojant nusikaltėlį, tačiau tik kartu su socialinėmis ir biologinėmis priežastimis.
Serijinių žudikų studijavimas yra pradiniame etape, tačiau faktai greitai kaupiasi. Akivaizdu, kad šio reiškinio negalima paaiškinti tik vienaip: psichikos vystymosi sutrikimais, smegenų traumomis, smurtu vaikystėje ar genetika, pavyzdžiui, neaktyvaus MAOA geno ("kario geno") versija, kuri smarkiai padidina vyrų agresijos lygį. Iki galo nėra aišku, kokios priežastys ir kokios pasekmės ar smegenų vystymosi sutrikimai lemia asocialų elgesį arba, atvirkščiai, kokie socialiniai, šeimos veiksniai neigiamai veikia smegenų formavimąsi. Tolesni tyrimai padės nustatyti asmenis, linkusius tapti serijiniais žudikais, ir laiku užkirsti kelią jiems.
