Gyvųjų maršas žydų genocido aukoms atminti

© Sputnik / Edvinas MamontovasGyvųjų maršas Holokausto aukoms atminti
Gyvųjų maršas Holokausto aukoms atminti - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Lietuvoje dar kartą pagerbtas 200 tūkstančių Holokausto aukų atminimas. Žydų bendruomenė kartu su šalies vadovybe surengė gedulo renginius ir atminimo ceremonijas

Surengtas gyvųjų maršas į Panerius 1943 metų rugsėjo 23 dieną "likviduoto" Vilniaus geto aukoms atminti. Buvusiame Vilniaus geto bibliotekos pastate paskelbta apie Holokausto muziejaus ir Vilniaus geto memorialinio muziejaus įkūrimą. Prisimindama nacių žiaurumus, Holokausto mėsmalėje išgyvenusi Lietuvos žydų karta su kartėliu stebi nacionalizmo ir antisemitizmo atgimimą šiuolaikinėje Lietuvoje.

— Chaimai, šalom, mielasis. Ar tu vėl Lietuvoje? Atvykai protėvių atminimo pagerbti?

—Šalom, Rebeka. Kiekvienais metais rugsėjo 23 dieną praleidžiu čia, Panerių miške. Čia nutrūko mano senelio, močiutės ir trijų jų sūnų gyvybė. Tik mano tėvas, kuriam 1943 metais buvo ketveri metukai, sugebėjo išgyventi per stebuklą. Jį paslėpė savo namuose geraširdė lietuvė Laura, kai žydų kolona buvo vedama iš stoties miško link. Mama sugebėjo iš to savižudžių sprogdintojų konvojaus tyliai išstumti tik jauniausią šeimos narį — mano tėvą, o procesiją stebėjusi Laura pasiėmė vaiką ir pabėgo į mišką. Laimei, sargybiniai to nepastebėjo. Taigi mūsų giminės medis buvo išrautas su šaknimis, tačiau ta drąsi lietuvė išsaugojo šakelę. Mano tėvas visą gyvenimą laikė ją motina. Praėjus penkiolikai metų po tragedijos, Laura papasakojo, kas jis toks ir kaip išgyveno. O mirus Laurai, tėvas su pirmąja emigrantų banga išvyko į Izraelį. Bet kiekvienais metais iki pat mirties jis atvykdavo į Panerių mišką ir atsinešdavo akmenį, kurį įdėdavo į vieną iš griovių miške. Jis juk nežinojo, kuriame iš jų nutrūko protėvių gyvybė.

— O mano artimųjų palaikai ilsisi broliškoje kapavietėje Tauragėje. Visa Lietuvos žemė tapo dideliu masiniu kapu 200 tūkstančių Mozės sūnų ir dukterų. Blogiausia, kad ant šio kapo vėl pradeda žydėti nacizmo erškėtis. Pro savo buto, esančio Gedimino prospekte, langus matau, kaip kiekvienais metais kovo 11 dieną jaunoji karta žiauriais veidais vaikšto pagrindiniu sostinės prospektu ir šaukia "Lietuva lietuviams!". Tokiomis akimirkomis man darosi baisu dėl savo anūkų gyvenimo. Aš dažnai kalbinu savo vaikus emigruoti iš Lietuvos į Izraelį ar Ameriką. Bet jie nesutinka. Jie sako, kad labai myli savo tėvynę ir neįsivaizduoja savęs kitoje šalyje.

— Taip, mūsų seneliai taip pat mylėjo Lietuvą, jos gražias pievas, ežerus ir upes, žaliuojančius miškus ir girias. Ir kaip Lietuva jiems atlygino už šią meilę? Kančia ir krauju! Tu ir aš užaugome sovietmečiu. Aš dabar neagituosiu už "sovietų valdžią", bet bent tuo metu net negalėjome įsivaizduoti, kad kada nors mus vėl pradės skirstyti į teisingus ir neteisingus. Nors ir griežtai, tačiau mumyse jie išugdė "tautų draugystės" pojūtį, o ne neapykantą kitos tautybės ar tikėjimo bendrapiliečiams. Ir tegul viskas, kas vyksta šiandien Lietuvoje, būna ant dabartinių valdovų sąžinės, kurie bando įsiteikti jauniems tautiniams patriotams, kabinantiems atminimo lentas nacių kolaborantams ir žygiuojantiems su fakelais ir šūkiais "Lietuva lietuviams!".

Naujienų srautas
0