VILNIUS, rugsėjo 26 — Sputnik. "Fukušimos-1" atominę elektrinę aptarnaujanti bendrovė "TEPCO" ketina nutekinti tričiu užterštą vandenį į Ramųjį vandenyną. Tai sukėlė aplinkosaugininkų pasipiktinimą ir privertė nerimauti kaimynines šalis. Tritis — ilgaamžis radioaktyvus vandenilio izotopas, kurio poveikis sveikatai intensyviai tiriamas. Kokie radionuklidai pateko į aplinką iš avarinių reaktorių ir kaip tai paveikė jūros organizmus — rašo RIA Novosti autorė Tatjana Pičiugina.
Radioaktyviojo cezio kelionė Ramiajame vandenyne
2011 metų kovo 11 dieną Japoniją apėmė devynių balų žemės drebėjimas. Iš Ramiojo vandenyno kilęs cunamis sunaikino krante esančios "Fukušimos-1" atominės elektrinės apsaugą ir sugadino elektros energijos tiekimo sistemą.
Sustojo siurbliai, pumpuojantys vandenyno vandenį panaudoto branduolinio kuro reaktoriams ir tvenkiniams aušinti. Sprogimas apgadino tris jėgos agregatus ir dalį kuro išmetė į aplinką.
Maždaug dešimtadalis tūrio, išleisto per 1986 metais Černobylio atominėje elektrinėje įvykusią avariją, pateko į atmosferą. Tai daugiausia lakieji elementai, dujos. Vėjai juos iškart nunešė į Ramųjį vandenyną, kur nusėdo didžioji jo dalis.
Norint nuspėti pasekmes žmonių sveikatai ir kitiems gyviems organizmams, svarbu stebėti ilgą laiką gyvų cezio, plutonio, stroncio ir jodo izotopų pasiskirstymą. Plutonio aplinkoje po avarijos Fukušimoje pasirodė labai nedaug, jodo-129 lygis buvo viršytas tik prie prefektūros krantų. Dabar geriausiai ištirtas cezio-137 pasiskirstymas vandenyne, kurio pusinės eliminacijos laikas yra 30 metų.
Šis izotopas greitai patenka į jūrų gyvūnų kūną iš vandens ir maisto. Laikui bėgant jis kaupiasi audiniuose ir kauluose ir gali žymiai viršyti normą, nepaisant to, kad jo foninis kiekis vandenyje bus mažas.
"Woods Hole" (JAV) Okeanografijos instituto mokslininkai su kolegomis iš įvairių šalių rinko duomenis apie cezio-137 kiekį Šiaurės Ramiajame vandenyne po 2011 metų kovo mėnesio. Jo lygis jau buvo padidėjęs dėl septintojo dešimtmečio pradžios branduolinių bandymų ir siekė vieną ar du bekerelius viename kubiniame metre vandens. Po avarijos šis skaičius smarkiai išaugo iki 68 milijonų bekerelių, tačiau per ketverius metus jis stabiliai krito.
Paaiškėjo, kad pakrančių ir vandenynų srovės pernešė užteršto vandens masę iš Japonijos pakrantės į rytus, paskui į Aliaską, ir iš ten, apjuosdama Šiaurės Amerikos žemyną, 2015 metais radiacija pasiekė Kalifornijos pakrantę. Radioaktyviojo cezio plitimą į pietus sustabdė srovės.
Praėjus dviem savaitėms po avarijos, cezis-137 buvo rastas vandens mėginiuose penkių šimtų metrų gylyje, balandžio mėnesį — penkių kilometrų gylyje. Atsižvelgiant į tai, kad matavimo vietos yra už kilometro ir dviejų kilometrų atstumu nuo kranto, srovės negalėjo ten taip greitai pernešti. Todėl autoriai daro išvadą, kad izotopą atneša vėjai.
Iki 2015 metų Fukušimos prefektūros uoste tik vienas procentas tyrimams sugautų žuvų turėjo padidėjusį cezio-137 kiekį (daugiau nei šimtą bekerelių kilograme mėsos). Tačiau atskiri egzemplioriai buvo užkrėsti neįprastai. Todėl, mokslininkų įsitikinimu, skystųjų radionuklidų nuotėkis tęsiasi iš avarinių reaktorių. Tačiau kliūtys neleidžia užkrėstoms žuvims patekti į atvirą vandenyną.
Ar verta bijoti tričio?
Vanduo reaktorių aušinimui ir panaudotam branduoliniam kurui iš "Fukušimos-1" yra pumpuojamas iš vandenyno, po kontakto su labai radioaktyviu kuru jis yra išgryninamas nuo pavojingų radionuklidų, išskyrus tritį, ir supilamas į konteinerius.
Šiuo metu atominėje elektrinėje 960 rezervuarų yra saugoma daugiau nei milijonas tonų vandens. Kaip rašo žiniasklaida, su nuoroda į "TEPCO" atstovus, per trejus metus šios galimybės bus išnaudotos, ir belieka nuspręsti, ką toliau daryti su vandeniu. Gali būti, kad geriausias pasirinkimas būtų palaipsniui išpilti jį į vandenyną, nebent būtų rastas kitas sprendimas.
Tričio pusinės eliminacijos laikas yra 12,3 metų. Jis veikia kaip beta spinduliuotės šaltinis, kurį sulaiko viršutinis žmogaus odos sluoksnis, ir, kitaip nei jonizuojanti spinduliuotė, nepažeidžia ląstelių ir genetinės medžiagos.
Šis izotopas gerai tirpsta vandenyje ir yra biologiškai aktyvus. Su vandeniu jis greitai patenka į organizmą ir greitai iš jo pašalinamas: iš žuvų — per dvi dienas, iš žmonių — per dešimt dienų.
Priešingai nei radioaktyvusis cezis, patenkantis į aplinką dėl žmogaus veiklos, tritis turi natūralų šaltinį. Jis nuolat formuojasi atmosferoje, nuo dešimties iki dvidešimties kilometrų aukštyje, veikiant kosminiams spinduliams. Iš ten jis patenka į paviršių ir į sniegą, vandenį, įskaitant geriamąjį. Kitas išmetamų teršalų šaltinis yra branduoliniai reaktoriai.
Tritis gali jungtis su audiniuose ir ląstelėse esančiomis organinėmis medžiagomis — baltymais, lipidais, nukleorūgštimis. Ilgą laiką tokiu pavidalu išlikdamas kūne jis gali sukelti neigiamą poveikį ir pažeisti chromosomas.
Nėra duomenų, kad nedidelės tričio dozės organizme pažeistų DNR. Tačiau didelės dozės yra aktyviai tiriamas objektas. Manoma, kad tritis skatina laisvųjų radikalų kaupimąsi ląstelėje, o tai, savo ruožtu, gali sukelti oksidacinį stresą ar nepageidaujamą kūno reakciją.
Tritis laikomas gana saugiu gyviesiems organizmams, ir galbūt jo išmetimas iš "Fukušimos-1" nepadidins vandenynų radiacinio fono, ypač jei šis procesas tęsis dešimt metų, tačiau atominės elektrinės teritorijoje laikomame vandenyje gali būti ir kitų radionuklidų, daug aktyvesnių.
