Dar 1929 m. Kauno rajone su pro langą matoma įspūdinga upės panorama pastatytas Kačiūniškės dvaras iš pirmo žvilgsnio primena tikrą pilį. Jį dar 2017-aisiais buvusį kone avarinės būklės už nekuklią 93 tūkst. eurų sumą Matijošaitis ir nusipirko. O remontas, nors planuotas už tokią pat sumą, paties mero teigimu kainavo kone dvigubai. To rezultatas — visiškai atnaujintas, milžiniško ploto dvaras su 13 kambarių, 5 vonios kambariais, auksiniais kranais bei tualetais. Šalia — dar ūkiniai pastatai bei atskiras namas svečiams. Štai, ką baigiantis rugsėjui Matijošaitis parodė žurnalistams.
Vaizdas, be abejo, gerokai nutolęs nuo daugumos lietuvių kasdienės buities, bet vargu ar ypatingas. Jis, galima sakyti, net gana tipiškas, nes panašiai gyventi mėgsta dauguma tokių žmonių. Gerai tai ar blogai, reikalingi jiems visi tie kambariai ar ne — čia nediskutuosime. Kas mąsto, tam tai ir taip aišku. Bet kam tuo puikuotis?
Kaip pagrindinis "Vičiūnų" akcininkas (turto vertė skaičiuojama apie 135,6 mln. eurų), Matijošaitis priklauso tai stambiųjų kapitalo savininkų klasei, kurie ir yra tikrieji mūsų visuomenės gyvenimo šeimininkai. Todėl nenuostabu, jei jis jaučiasi geresnis už paprastus mirtinguosius bei, kaip dauguma tokių kaip jisai, yra kažkokio nepilnavertiškumo komplekso traukiamas kiek galima labiau tai pabrėžti. Be to, skirtingai nei, pavyzdžiui, santūresni Skandinavijos kapitalistai, Matijošaitis su į jį panašiais priklauso tai iš TSRS griuvėsių iškilusių verslo ryklių plejadai, kuriai nepakankamas pasipuikavimas savo turtais iš esmės reiškia prastą skonį.
"Vičiūnuose" — išnaudotojas, Kaune — miesto tvarkytojas
Visgi didelio susižavėjimo visuomenėje ši Kauno mero savireklama nesukėlė. Kaip ir žinia apie tai, kad į istorinio paveldo sąrašus įtrauktus du vos besilaikiusius pastatus dvaro kieme jis nugriovė. Bet nors čia ir gali būti žaidžiama Matijošaičio politine reputacija (ko norėtų jo asmeniniai priešininkai), didžiulės neigiamos reikšmės tarp kauniečių susiformavusiam jo įvaizdžiui tai tikriausiai neturės.
Neturės, nes šiuo požiūriu lemiami praktiniai mero darbai mieste. Antai iki 2015-ųjų Kauno meru buvęs konservatorius Andrius Kupčinskas visiškai susikompromitavo ne tik dėl daugybės korupcinių skandalų, bet ir dėl bendros ūkinių reikalų nepriežiūros, kurios rezultatai buvo matyti gatvėse. Tuo tarpu per laiką, praėjusį nuo Matijošaičio atėjimo į valdžią Kaune, pokyčiai yra tokie ryškūs, kad juos mato netgi svečiai, ką bekalbėti apie ilgamečius gyventojus. Būtent tai užtikrina Matijošaičio populiarumą.
Žinoma, kaip mūsų jau minėtų Plungėje veikiančių "Vičiūnų" įmonės savininkas, Matijošaitis vargu, ar būtų taip mėgstamas. Dar daugiau. Būtų naivu manyti, kad pinigai, padengę Kauno šeimininko naujojo dvaro pareikalautas išlaidas, būtų atėję iš kur kitur, nei vien žvėriško "Vičiūnų" darbininkų išnaudojimo. Kam čia samprotauti apie kapitalistinius darbo santykius apskritai, kai istorijas iš ten žino ne vien Plungė ar Žemaitija, bet visa Lietuva.
"Geras ponas"...
Tačiau, kad ir kaip gaila, kauniečiams šis faktas nė motais. "Ten, Plungėje, tegul jis sau elgiasi kaip išmano. Svarbu, kad Kaune tvarka būtų", — galvoja jie. Kaip sakoma, "visiems geras nebūsi". O lietuviams, beje, kurie apskritai dideliu socialiniu solidarumu nepasižymi, būdingas žavėjimasis sena patriarchaline "maloningojo pono" idilija. Šiuo požiūriu, kad ir labiausiai nekęsdami Rusijos, jie praktiškai niekuo nesiskiria nuo "gero batiuškos" valdymo trokštančių rusiškų "mužikų".
Būtent tokiu, sakykime, "geru ūkininku", V. Matijošaitis Kaune ir prisistato. Ir tai veikia, nes kad ir kaip darbininkai bedustų "Vičiūnuose", ties Kaunu susikoncentravusiai jo politinei karjerai šitai didesnės reikšmės neturi. Be abejo, čia galima paklausti, jei jau jis toks blogas bei savanaudis išnaudotojas, tai kokio velnio jam rūpintis Kaunu? Dargi, sakys kiti, jei į politiką eina pasiturintis savininkas, tai reiškia, kad jis būsiąs nepriklausomas veikėjas. Argi ir tai negerai?
Toks požiūris būdingas daugeliui tiek kokio Donaldo Trampo, tiek mūsiškio magnato Ramūno Karbauskio šalininkų. Bet iš tiesų ši logika — gana naivi. Mat pats faktas, kad vadovaujamus postus užima tokie asmenys, tik patvirtina jų atstovaujamo sluoksnio viešpatavimą. Dar daugiau — tai rodo, kad jie viešpatauti renkasi atvirai. Aišku, Matijošaitis, kaip asmuo, finansiškai nuo kitų nepriklauso, bet būtent toji jo socialinė padėtis reiškia jo priklausymą atitinkamus interesus turinčiai klasei.
Dvaras — socialinės nelygybės ženklas
Šiuo, būtent klasiniu požiūriu žvelgiant, ne tik nekeista, bet netgi dėsninga, kad Matijošaitis, iš vargstančių "Vičiūnų" darbininkų jam kraunamų pinigų kalnų pasistatydamas dvarą, tuo pačiu visai neprastai šeimininkauja Kaune. Nes kai kalbama apie mūsuose esančias "dvi Lietuvas", be kita ko, turima omeny skirtis tarp provincijos bei trijų pagrindinių didmiesčių. Vienur koncentruojasi skurdas, kitur — turtas.
Taip yra ir čia, tad Matijošaičio dvarą, kaip ir jo rūpestį Kauno ūkiniais reikalais ir, kita vertus, apgailėtiną "Vičiūnų" personalo padėtį galime matyti ir vertinti kaip simbolišką Lietuvoje klestinčios socialinės nelygybės, o kartu atskirties tarp provincijos ir centrų — išraišką. Garbės tai jam ar apskritai esamai santvarkai neprideda.
Bet kol kas lietuvių šitai nejaudina. O tiksliau, gal ir jaudina, tačiau nepakankamai, kad jausmai ar mintys pasireikštų veiksmais, t. y. pasipriešinimu vadinamajam krašto elitui, kuris ramiai sau įsirenginėja dvarelius, kol ketvirtadalis Lietuvos merdi skurde. Tačiau istorija yra permaininga, todėl manyti, kad taip bus visada, nevertėtų. Praeityje dar ne tokios pilys griuvo. Ne išimtis bus ir ši.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
