VILNIUS, spalio 17 — Sputnik. Lietuvos ūkininkų padėtis sankcijų karo su Rusija kontekste tampa vis labiau apgailėtina. Ūkininkai skundžiasi žemomis jų produktų supirkimo kainomis ir žemės ūkio paskirties žemės atpigimu, Europa atsisako kompensuoti dėl sausros patirtus nuostolius, o prezidentas Gitanas Nausėda nori atimti lengvatas, kad surinktų lėšų pensijoms kaupti, rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksejus Iljaševičius.
Tuo tarpu Rusijos žemės ūkio sektoriuje per penkerius sankcijų metus padaryta didžiulė pažanga. Tai ką gi nubaudė Lietuva, palaikydama antirusiškas sankcijas, išskyrus savo ūkininkus?
"Žemė pinga", — sako Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas.
Pasak jo, kelerius metus iš eilės ūkininkai susiduria su sunkumais, jų pajamos mažėja, žemės ūkio produkcijos kainos žemos, o jų finansinė padėtis ne pati geriausia. Bankai, ko gero, jaučia artėjančią krizę, todėl neteikia paskolų. Pinigų vis mažiau, galimybių įsigyti žemę taip pat, o pasiūla auga.
Panašų niūrų paveikslą pateikė ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.
Anot jo, žemės kainos žymiai "atslūgo", produkcija taip pat atpigo. Vienintelis dalykas, kuris auga, yra mokesčiai.
Panašu, kad net gamta ėmėsi ginklo prieš Lietuvos ūkininkus. Pastaraisiais metais juos tai kankina sausra, tai smarkios liūtys. Šią vasarą orai taip pat buvo kaprizingi: smarkus karštis vėl padarė rimtų nuostolių ūkininkams. Ir vėlgi, nei vyriausybė, nei Europos Sąjunga neskuba jų kompensuoti.
Briuselis, švelniai tariant, turi kitų planų.
Nuo 2021 metų Baltijos šalims turėtų sumažėti subsidijos iš Europos fondų, ir tai pirmiausia paveiks žemės ūkio plėtrą.
Neatsitiktinai Gitanas Nausėda rugsėjį susitikdamas su naująja EK pirmininke Ursula fon der Leyen prašė pasigailėti "vargšų" Lietuvos ūkininkų.
"Sanglaudos politikos finansavimas, žemės ūkis, infrastruktūros projektai, inovacijų plėtra, energetinis saugumas yra prioritetiniai Lietuvos uždaviniai. Atsižvelgdamas į pirminį komisijos pasiūlymą smarkiai sumažinti Lietuvai skirtas lėšas įgyvendinant sanglaudos ir žemės ūkio politiką, naujajai pirmininkei pasiūliau persvarstyti mūsų argumentus ir, atitinkamai, pradinę komisijos poziciją", — sakė Nausėda.
Buvęs Žemės ūkio ministerijos vadovas Giedrius Surplys siūlė savo receptą, kaip išlaikyti subsidijas. Dėl tam tikrų priežasčių jis manė, kad Lietuva turi daugiau dėmesio skirti ekologijai.
"Ūkininkai turi suprasti poreikį mažinti taršą ir būti pasirengę kurti stabilius, aukštesnės kokybės ūkius. Su tokia vizija spalio mėnesį turėtume pradėti derybas dėl ES biudžeto", — teigė Surplys.
Pasiūlymas yra keistas, atsižvelgiant į tai, kad Briuselis nepateikia tokių reikalavimų. Iš esmės jis nieko nereikalauja.
Finansavimo sumažinimas Lietuvai, Latvijai ir Estijai naujame septynerių metų cikle vertinamas kaip neginčijamas scenarijus.
Tik Baltijos šalys negali su tuo susitaikyti. Lietuvos valdžios pozicija yra gerai žinoma: subsidijas Baltijos šalims reikia ne tik išlaikyti, bet ir didinti!
Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos žemės ūkio ministrai nusprendė to siekti kartu. Praėjusį mėnesį jie net pasirašė deklaraciją, raginančią suvienodinti tiesiogines išmokas visiems ES ūkininkams.
"Kaip mūsų ūkininkai gali konkuruoti, jei turi atitikti tuos pačius reikalavimus, kaip ir tie, kurie gauna tris kartus didesnes išmokas?" — piktinasi Lietuvos žemės ūkio ministras Andrius Palionis. Tačiau yra paprastas paaiškinimas: jo ūkininkai neturėtų su niekuo konkuruoti Europoje.
Pastaruoju metu, regis, Lietuvos vadovybei ėmė aiškėti, kad ne veltui kai kurių šalių ūkininkai yra privilegijuoti. Ir vargu ar šalia jų bus įmanoma įsiterpti. Todėl lietuviams reikia patiems kovoti dėl naujų rinkų.
Vyksta darbas šia kryptimi. Pavyzdžiui, Vilnius bando suderinti grūdų eksportą į Kiniją. Vasarą Žemės ūkio ministerija paskelbė įmonių, kurioms leidžiama tiekti kviečius Kinijos rinkai, sąrašą. Žemės ūkio klausimas taip pat buvo aptartas "istoriniame" Nausėdos susitikime su Indijos viceprezidentu Venkaiah Naidu: šalys pasirašė susitarimą dėl glaudesnio Žemės ūkio ministerijų bendradarbiavimo.
Tačiau toliau — jokių veiksmų. Suprantama, kodėl: dėl naujų rinkų (ypač Azijos) vis dar reikia kovoti. Tame tarpe ir su Rusija, kuri sparčiai didina žemės ūkio eksportą. Arba net su broliškąja Ukraina. Pavyzdžiui, Indija pastaraisiais metais tapo viena didžiausių Ukrainos kviečių pirkėjų.
Nenuostabu, kad šioje situacijoje kai kurie ūkininkai nori greičiau atsikratyti verslo.
Pavyzdžiui, dėl žemų pieno supirkimo kainų lietuviai parduoda karves kaimyninėje Lenkijoje. Šalyje vis mažiau pieno ūkių — pelnas nepadengia veiklos išlaidų, investicijos neatsiperka, vyriausybė neturi aiškios šios pramonės plėtros strategijos.
Galiausiai pats prezidentas Nausėda neseniai pateikė nemalonią staigmeną ūkininkams. Siekdamas greitai sukurti "gerovės valstybę", jis užsibrėžė panaikinti ūkininkų kompensacijas už dyzeliną. Sutaupyti pinigai leis pagreitinti pensijų indeksavimą. Tačiau žemės ūkio produktų gamintojams nuo to lengviau nebus.
Patinka tai ar ne, tačiau sukurti "visuotinę gerovę" nepavyksta. Norėdami duoti pinigų pensininkams, turite juos iš kažko atimti. Neaišku, kodėl Nausėda siūlo ūkininkams susiveržti diržus. Jau jie tai tikrai neaptekę riebalais.
Galbūt prezidentas vadovaujasi patarle "sudegė tvartas — degink ir trobą"? Susidaro įspūdis, kad Lietuvos žemės ūkio produktų gamintoją lengviau pribaigti, nei pastatyti ant kojų.
Ironiška, bet Rusijos žemės ūkio sektoriuje, kuris, kaip manoma, buvo paveiktas Europos sankcijų, vaizdas visiškai kitoks. Nuo 2014 metų žemės ūkis vystėsi labai sparčiai. Pasėlių plotai pasiekė rekordinį lygį, vietinių gaminių kiekis Rusijos parduotuvių lentynose pasiekė 80 proc. Per penkerius metus maisto produktų importas sumažėjo trečdaliu, o eksportas padidėjo daugiau nei 50%.
Rusijos žemės ūkio pramonei sankcijų karas su Vakarais akivaizdžiai atnešė naudos. O ko iš to išmoko Lietuvos ūkininkai?
Jei Lietuvos valdžia norėjo ką nors nubausti, tai dar kartą nubaudė savo piliečius.
