Atsižvelgiant į kitus dienos įvykius (Teherano raketų išpuolį prieš Amerikos karinę bazę Irake ir Ukrainos orlaivio katastrofą Irane) bei bendrą tarptautinį nerimą dėl padėties Artimuosiuose Rytuose, šis renginys galėtų ir pasimesti informacinėje darbotvarkėje — būtent dėl suplanuotos rutinos. Tačiau vietoj to dujotiekio atidarymo ceremonija tapo naujos Rusijos vietos ir vaidmens ne tik regione, bet ir visame pasaulyje simboliu.
Visai neseniai, prieš kelis mėnesius, analitikos, skirtos "Turkish Stream" paleidimui, leitmotyvas buvo akivaizdus ir paprastas: Rusija vėl sugebėjo! Nepaisant visų sunkumų ir oponentams kruopščiai keliant kliūtis, Rusija vėl pasiekė užsibrėžtą ir, atrodo, nepasiekiamą tikslą!
Tik atsižvelgiant į dabartinius įvykius ši absoliučiai teisinga mintis pastebimai prarado savo aktualumą, ir į pirmą planą iškyla dar viena mintis: Rusija kaip tvarkos, stabilumo ir saugumo atrama augančių perversmų pasaulyje.
Keletą metų Rusija buvo kolektyvinių Vakarų pozicionuojama kaip renegatas (žmogus, išdavęs įsitikinimus, išdavikas — Sputnik), kuris nuosekliai ir sąmoningai kenkia pasaulio sistemai; kaip atskalūnas, kuris meta iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Šiame kaltinime suveikė dvigubi spąstai.
Viena vertus, buvo teigiama, kad dabartinė sistema yra geriausia iš visų įmanomų, nes jai vadovauja spinduliuojantis Vakarų pasaulis, įkūnijantis demokratiją, piliečių teises ir laisves. Kita vertus, buvo aišku, kad net sistemos trūkumai ir ydos yra geresni už Maskvos propaguojamą chaosą, ir šis argumentas daugeliui buvo gal net įspūdingesnis.
Iki 2010-ųjų vidurio didžioji dalis planetos nusiėmė rožinius akinius, pro kuriuos žiūrėjo į Vakarų sukurtą pasaulio tvarką. Krizės ir degradacijos procesai iki to laiko tapo akivaizdūs visiems, o atitinkamų šalių valdžios institucijų reakcija į tai, kas vyko, aiškiai turėjo avarinio skylių užkimšimo pobūdį, kaip buvo, pavyzdžiui, 2015 metais, Europos migracijos krizės laikais.
Bet iš esmės požiūris "geriau turėti blogą tvarką nei jokios" yra gana teisingas, todėl Rusijos veiksmai tikrai sukėlė negatyvą tarp daugybės jėgų, įskaitant tas, kurios net neturėjo didelių simpatijų pasaulio elitui.
Tik tai, ką aplinkiniai vertino kaip Rusijos ketinimus pakirsti ir taip vos kvėpuojančią sistemą, iš tikrųjų buvo naujojo pamato formavimas.
Tarptautinėje arenoje įtampa auga beveik visomis kryptimis, prieštaravimai auga net tarp artimiausių partnerių. Artimieji Rytai išgyvena eskalacijos viją, kurios jie ilgą laiką nebuvo matę, juolab, kad beveik visos regiono šalys yra sujungtos į bendrą sprogstamąjį mazgą. Iš Irako — kad nebūtų bėdos — Vokietija, Slovakija, Kroatija patraukia savo kariuomenes. Greičiausiai sąrašas dar labiau išsiplės. Laivų tranzitas per Hormūzo sąsiaurį sustabdytas. Daugelis oro linijų bendrovių, įskaitant "Aeroflot", laikinai sustabdo skrydžius virš Irano. Visų rangų ekspertai nerimauja dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės. Rinkos mažėja, naftos ir aukso kainos auga.
Šiame kontekste Vladimiras Putinas atskrido į Stambulą atidaryti "Turkish Stream" — kaip buvo planuota prieš kelis mėnesius. Esant tokiai situacijai, kai pasaulis verda, Rusija rodo suplanuotų darbų modelį, kurio negali sukrėsti jokios išorinės audros. Be to, jos įtaka yra pakankamai didelė, kad šalia jos ramesnę ir labiau subalansuotą poziciją užimtų jėgos, kurios kitomis aplinkybėmis linksta į aršius pareiškimus ir veiksmus.
Čia turima omenyje ir Turkija, kuri periodiškai leidžia sau garsiai piktintis dėl esamų neatitikimų su Maskva (naujausi komentarai, susiję su Libija), tačiau paprastai nuosekliai laikosi esamo bendradarbiavimo.
Rusija virto nauju susirinkimo punktu, kuris yra pasirengęs imtis ir jau imasi veiksmų, kad pasaulis nevirstų chaosu, bei kuria naują globalią sistemą. Be to, Maskva visiems siūlo paprastas ir aiškias taisykles: konstruktyvų bendradarbiavimą remiantis pragmatizmo principais ir abipuse nauda.
Rusijos ir Turkijos santykių pavyzdys čia yra dar geresnis, nes šalys istoriškai buvo laikomos "natūraliais geopolitiniais priešininkais", kurių skirtumų tiesiog neįmanoma įveikti. Tačiau Maskvai tai pavyko.
Ir neatsitiktinai "Turkish Stream" atidarymo ceremonijoje Vladimiras Putinas teigė, kad abi valstybės "parodė sąveikos ir bendradarbiavimo pavyzdį mūsų, Europos ir viso pasaulio tautų labui". Tiek Artimieji Rytai, tiek likęs pasaulis turi pakankamai sostinių, kur Rusijos prezidento žodžiai bus suvokiami kaip tiesioginis kreipimasis į juos su panašiu pasiūlymu. O vykstantys nerimą keliantys įvykiai gali daugelį paskatinti tam pritarti — galų gale pastaraisiais metais Maskva ne kartą įrodė, kad yra atsakinga už savo žodžius net ir sunkiausiose situacijose — ir konkurentų šioje srityje dar nėra.
"Turkish Stream" paleidimas yra dar vienas to įrodymas.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
