URT yra labai autoritetingas analitinis centras Jungtinėse Valstijose. Teko girdėti nuomonę, kad tai yra neoficiali JAV užsienio reikalų ministerija. Ir štai jos autorius Robertas Blackwillas (irgi gerai žinomas ekspertas) pristatė ataskaitą "Didžiosios strategijos Kinijos atžvilgiu įgyvendinimas", kurioje siūlo "Jungtinėms Valstijoms kartu su sąjungininkais pabandyti inicijuoti platų dialogą su Vladimiru Putinu ir Rusijos valdžia dėl pasaulio tvarkos ir saugumo Europoje bei Azijoje".
Konkretūs Blackwillo patarimai Vašingtonui dėl galimų nuolaidų Maskvai šiandieniniame jo ir ES santykių su Rusija kontekste tiesiog šokiruoja: pažadėti jai, kad NATO plėtra baigta; atsisakyti sankcijų RF atžvilgiu už Krymą; vėl priimti ją į G8. Tiesa, už tai Rusija turėtų pasitraukti iš Rytų Ukrainos, kur būtų įvesti JTO taikdariai, ir baigtų "nuodingą kišimąsi į JAV politiką ir kultūrą". O Arktis, Blackwillo nuomone, galėtų tapti konstruktyvaus Maskvos ir Vašingtono bendradarbiavimo pavyzdžiu.
Kai perskaitai tokias mintis, pasakai sau — tai bent, nejaugi Amerika pagaliau suprato konfrontacijos su Rusija beprasmiškumą ir suartėjimo su ja naudą!? Tačiau velnias, kaip sakoma, slypi detalėse. Kitaip tariant, kai pradedi vertinti kiekvieną punktą detaliau, paaiškėja, kad viskas yra ne taip gražu ir perspektyvu, kaip gali pasirodyti.
Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu
Pirmiausiai, reikia suprasti, kas yra Blackwillas. Sprendžiant iš studijos pabaigoje pateikto autoriaus biografijos aprašymo, jis yra artimas Henrio Kissingerio bendražygis. Pastarasis pagal savo pažiūras yra ne "vanagas", o klasikinis realistas (pragmatikas), kuris draugauja su Putinu ir siūlo ieškoti kompromisų su Rusija.
Antra, nereikia pamiršti, kad tyrimas vadinasi "Didžiosios strategijos Kinijos atžvilgiu įgyvendinimas". Kitaip tariant, Blackwillui (Amerikai) rūpi ne tiek Rusija kaip tokia, kiek Maskvos suartėjimas su Pekinu, kuris prieštarauja JAV nacionaliniams interesams. Tikslas - atplėšti Kremlių nuo Pekino ar bent jau subalansuoti santykius trikampyje Rusija-Kinija-Amerika.
Iš esmės, viską išduoda šis Blackwillo teiginys: "Kaip tai buvo Nixono-Kissingerio atsidarymo Kinijai atveju, ilgalaikėje perspektyvoje Jungtinėms Valstijoms reikia pasiekti, kad jų santykiai su Rusija ir Kinija būtų geresni nei tų dviejų tarpusavio santykiai". Čia jums ir Kissengerio faktorius, ir galios balanso akcentavimas Vašingtono, o ne Maskvos ir Pekino naudai.
Pagaliau, Blackwillo siūlomos "nuolaidos" Rusijai (jau nekalbant apie reikalavimus jai) panašios į blefą ir spąstus.
Amerikietiškas pokeris
Sakote, susitarimas dėl NATO plėtros sustabdymo? Vieną kartą jau buvo toks, ir kuo viskas baigėsi — tuo, kad, kaip sakoma Amerikoje, "Rusija priartėjo prie NATO sienų". Pasirašyti sutartį? O ko vertos šiandien sutartys ir Amerikos parašas ant jų (prisiminkime sutartį su Iranu dėl jo branduolinės programos, iš kurios JAV tiesiog pasitraukė).
Antra, sankcijų dėl Krymą atšaukimas? Ar tai reiškia jo pripažinimą Rusijos dalimi? Apie tai autorius nerašo. O kaip dėl kitų sankcijų? Galbūt, jos bus atšauktos, jei Rusija pasitrauks iš Rytų Ukrainos (tai yra, išduos ten gyvenančius tėvynainius), ir į regioną bus įvesti JTO taikdariai. O iš kokių šalių bus tie "taikdariai", ar jie apgins Donbaso žmones nuo Ukrainos nacionalistų (Kosovo pavyzdys optimizmo neprideda)? O kaip su Minsko susitarimais ir Kijevo įsipareigojimais? Apie tai Blackwillas nekalba.
Pagaliau, sankcijų nuėmimas Rusijai tik pakenks, nes jų įvedimas privertė šalies elitą suprasti, kad aklai pasikliauti Vakarais negalima, ir reikia plėtoti savo pajėgumus įvairiose srityse.
Sugrįžimas į G8? O Kam dabar rūpi tas G8 — didesnė dalis ekspertų (o taip pat Prancūzijos prezidentas) sako, kad Vakarų hegemonija baigėsi ir pasaulio galios centras persikelia į Rytus (Rusiją, Indiją, Kiniją). Be to, viso pasaulio lyderiai ir taip susitikinėja su Vladimiru Putinu, nes be jo žodžio negali būti išspręstos įvairios strateginės problemos.
Arktis kaip Rusijos ir JAV bendradarbiavimo platforma? Gudru. Amerikiečiai visada siūlo bendradarbiauti tada, kai mato, kad pralaimi. Šiandien Arktyje jie rusams pralaimi. Tokiu būdu, šiandien dar kartą patikėti Vašingtono pažadais Rusijai nėra jokio tikslo ir rimtų objektyvių pagrindų.
Apibendrinant, reikėtų užfiksuoti kelis dalykus. Pirma, Amerikoje egzistuoja realistai, kurie nenori konfliktuoti su Maskva ir lygtais pasiruošę padalinti su ja įtakos sferas. Tačiau tai tik dalis amerikietiško elito, kuri kol kas nedominuoja JAV užsienio politikoje. Antra, panašu, kad Blackwillo pasiūlymai Rusijai yra bandymas ne tiek realiai susitarti su ja, kiek, vaizdžiai tariant, eilinį kartą ją išdurti — priversti nusileisti srityse, kuriose ji laimi (Minsko susitarimai, partnerystė su Kinija ir taip toliau), už "gražias akis". Laikai, kai tai galėjo suveikti, atrodo, liko praeityje.
Šiame kontekste Lietuva kol kas gali būti rami — Amerikos politika Rusijos atžvilgiu artimiausiu metu nepasikeis, nes JAV dominuoja "vanagai", kuriems Maskva nusileisti neketina. Tačiau tuo pat metu URT studija turėtų dar kartą parodyti Vilniui, kad Amerikai rūpi tik ji pati, ir reikalui esant, ji padarys (paaukos) bet ką. Geriau tai suprasti anksčiau, kad netektų nusivilti po to.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
