VILNIUS, vasario 16 — Sputnik. Po nesėkmingų bandymų susitarti su Maskva dėl naftos nuolaidos, Minskas sudėjo viltis į branduolinę energiją. Baltarusijos valdžia žada jau šiais metais pradėti eksploatuoti Astravo AE. Ir nors Rusija ją statė, Aleksandras Lukašenka tikisi tokiu būdu susilpninti priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Tam gali užkirsti kelią Lietuva, Latvija ir Estija, kurios, beje, irgi patiria energijos trūkumą, tačiau atsisako visko, kas rusiška, rašo "RIA Novosti" autorė Galija Ibragimova.
Sovietinė energetika
Latvijos, Lietuvos ir Estijos TSR buvo vieningos sovietinės energetikos sistemos (EES), kuri pradėjo formuotis dar 4-ajame dešimtmetyje, dalis. 5-ojo dešimtmečio viduryje elektra buvo centralizuotai paskirstoma tarp Sąjungos respublikų.
Baltijos šalyse sovietmečiu daugiausia buvo statomos hidroelektrinės — dėl regiono artumo jūrai. Pavyzdžiui, Rygos, Kauno ar Narvos hidroelektrinėse pagamintos elektros energijos kiekis aprūpindavo šviesa ir šiluma ne tik visus Baltijos respublikų gyventojus, bet ir pramonę.
Tačiau 7-ajame dešimtmetyje atsirado elektros trūkumas. Energijos srautų perkėlimas į regioną kitų Sąjungos subjektų sąskaita vis tiek nepatenkino paklausos. Kaimyninėje Baltarusijoje irgi trūko pajėgumų. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Minskas kėlė idėją pastatyti atominę elektrinę. Bet Vilniaus pasiūlyta vieta Ignalinos regione labiau atitiko techninius reikalavimus. Be to, ji buvo netoli Baltarusijos sienos. Todėl buvo nutarta stotį statyti Lietuvoje.
1983 metais buvo pradėta eksploatuoti Ignalinos AE. Ten pagamintos elektros energijos kiekis daug kartų viršijo šiluminių ir hidroelektrinių galią. Palyginimui: jei Kauno hidroelektrinė kasmet pagamina 376 milijonus kilovatvalandžių, Ignalinos atominė elektrinė gamino 12 milijardų kilovatvalandžių per metus. Netrukus Vilnius iš importuotojo greitai virto elektros eksportuotoju. Ignalinos stotis tiekė trūkstamus pajėgumus ne tik Baltijos šalims, bet ir Rytų Europos šalims, Baltarusijos TSR bei Kaliningrado srities anklavui. Atrodė, kad elektros energijos trūkumas buvo galutinai išspręstas.
NATO pamatė "Maskvos ranką" regione
Devintajame dešimtmetyje nepriklausomos Baltijos šalys pradėjo artėti prie ES. Tuo pačiu metu jos atsikratė visko, kas sovietiška. Atotrūkis taip pat susijęs su energetikos sistemos, kuri vis dar priklausė nuo Maskvos, pertvarkymu. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva.
Latvijos, Lietuvos ir Estijos energetikos sistemos veikė sinchroniniu režimu su Rusijos ir Baltarusijos elektros linijomis. Tai leido keistis elektra įvykus avarijai. Palikti sistemą nesukūrus papildomų pajėgumų regione, likti be apsidraudimo. Bet koks elektros energijos tiekimo nutraukimas turėtų rimtų padarinių Baltijos šalių ekonomikai.
Siekdami kažkaip apsaugoti šiluminę elektrinę ir hidroelektrinę nuo galimų tiekimo sutrikimų, 2001 metais Latvija, Lietuva ir Estija pasirašė lygiagretaus darbo su Rusija ir Baltarusija susitarimus. Pagal pirmąsias raides šalių pavadinime vienas energijos žiedas gavo sutrumpintą BRELL pavadinimą.
Turbūt tai buvo vienintelė sritis, kurioje šalys viena kitai neturėjo priekaištų. Tačiau įsikišo Šiaurės Atlanto aljansas.
2017 metais NATO globojamas Lietuvos energetinio saugumo centras parengė slaptą pranešimą. Paskelbtoje dokumento santraukoje teigiama, kad BRELL yra pagrindinė grėsmė regiono energetiniam saugumui. Leitmotyvas buvo raginimas palikti šią bendrą sistemą, siekiant galutinai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos.
Iškart po to Latvija, Lietuva, Estija ėmėsi sinchronizuoti savo elektros tinklus su Vakarų Europa. Iki 2025 metų jos pasižadėjo palikti BRELL. Prieš dvejus metus Baltijos šalys pateko į bendrą didmeninę Šiaurės šalių elektros rinką. Tačiau galutinis energetikos sistemų sujungimas dar neįvyko.
Tuo tarpu energijos trūkumas darėsi vis aštresnis. Padėtį sunkino tai, kad 2009 metais, spaudžiant ES, Lietuva uždarė Ignalinos AE. Briuselis paaiškino šį reikalavimą reaktorių susidėvėjimu, kas, kaip spėjama, galėjo išprovokuoti avariją. Neįvykdžius šios sąlygos, galėjo būti atidėtas Baltijos šalių įstojimas į Europos Sąjungą.
Pastebėtina, kad techninės galimybės leido Ignalinos AE naudoti iki 2032 metų. Be to, uždarymo momentu stotis pasiekė maksimalius pajėgumus.
Kad ir kaip būtų, šiandien buvusi Sovietų Respublika iš stambaus elektros tiekėjo virto ne mažiau dideliu pirkėju. Perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių kompensuoja tik ketvirtadalį prarastos elektros energijos. Tačiau stabiliam energetikos sistemų darbui to nepakako.
Tam tikru momentu Baltijos šalys nusprendė susivienyti ir pastatyti naują atominę elektrinę. Jos net pasirinko aikštelę Visagino savivaldybėje, Lietuvos teritorijoje, esančią netoli nuo sustabdytos Ignalinos stoties. Iškilo mažas klausimas — surasti investuotojus ir įtikinti, kad būsima Visagino AE yra pelningas ir perspektyvus projektas. Tačiau planas nepavyko. Amerikos kompanijos "General Electric" ir "Westinghouse" iš pradžių sutiko imtis statybų, tačiau tada suabejojo, ar Baltijos šalys sugebės grąžinti paskolą.
Kitas investuotojų susirūpinimas kilo dėl to, kad netoliese buvo statoma dar viena atominė elektrinė — Astravo. Užsakovas buvo Baltarusija, tačiau rangovas — Rusijos įmonė "Atomstroieksport", priklausanti "Rosatom". Jei tiek Baltijos, tiek Baltarusijos atominės elektrinės projektai bus įgyvendinami tuo pačiu metu, tada paprasčiausiai nebus kur dėti elektros.
Nei Latvijai, nei Lietuvai, nei Estijai (kaip Baltarusijai) dėl nepakankamai išvystytų pramonės pajėgumų nereikia didelių elektros energijos kiekių, pagamintų atominėse elektrinėse, padarė išvadą investuotojai. Tačiau jie taip pat rekomendavo partneriams, kurių projektas nebus įgyvendintas, pirkti elektrą iš Baltarusijos atominės elektrinės. Bet vėl įsikišo politika.
Politika vietoj sveiko proto
Kai prieš dešimt metų Aleksandras Lukašenka paskelbė ketinantis statyti atominę elektrinę Baltarusijoje, kaimynai palaikė šią idėją. Jie tikėjosi, kad Baltarusijos vadovas pritrauks Vakarų ar Azijos rangovus statant atominę elektrinę.
Tačiau Vakarai nenorėjo skolinti šaliai, kuriai taikomos sankcijos. Atsiliepė tik Rusija. Baltarusijos prezidentas sutiko, tikėdamasis, kad Astravo AE sumokės paskolą ir taps Baltarusijos nuosavybe. Vienaip ar kitaip, priklausomybė nuo Rusijos naftos ir dujų sumažės. Negana to, "batka" tikėjosi parduoti perteklinę elektrą kaimynams.
2011 metų kovo 15 dieną Lukašenka ir Putinas pasirašė susitarimą. Bet po pusantrų metų, kai statybos buvo įsibėgėjusios, Lietuva staiga pasipiktino, kad stotis įsikurs tiesiai prie jos sienos. Vilnius įžvelgė grėsmę aplinkos saugumui.
Tiek Baltarusijos, tiek Rusijos valdžia buvo apkaltintos tuo, kad atominės elektrinės vieta gali būti panaudota diversijos prieš buvusias sovietų nares organizavimui. Nors TATENA ir Euratomo inspektoriai neturėjo nusiskundimų dėl statomos stoties saugumo, Vilnius nenurimo. Lietuviai netgi priėmė specialų įstatymą, draudžiantį importuoti elektrą iš Astravo AE.
Dabar Baltarusijos atominė elektrinė jau beveik baigta ir ją planuojama pradėti eksploatuoti einamaisiais metais. Rusija deda viltis į Astravo AE, siekiant tiekti elektrą Kaliningrado srities anklavui. Tačiau Lietuva neatsisako bandymų užkirsti kelią stoties paleidimui. Šalis net kreipėsi pagalbos į JAV. Bet jos supainiojo visus planus.
Praėjusį rudenį į Vilnių atvykusi JAV energetikos sekretorės pavaduotoja Rita Baranvol užuot kritikavusi palaikė Minską. Be to, ji pasiūlė pasirinkti Vašingtoną kaip alternatyvų reaktorių branduolinio kuro tiekėją.
Dėl nuolatinio santykių su Vakarais nestabilumo Baltarusijos valdžia nepateikė aiškaus atsakymo. Be to, amerikietiškas kuras gali būti nesaugus Rusijos reaktoriams. Hipotetinis JAV dalyvavimas Baltarusijos projekte, atrodo, sumažino Baltijos šalių susirūpinimą. Lietuvos valdžia, atvirkščiai, tai įvertino kaip Vašingtono išdavystę.
"Astravo AE tapo simboliu to, kad Baltijos šalių energetikos politika per trisdešimt metų žlugo. Ir pagal Lietuvos logiką kalti Maskva ir Minskas. Pykdamos ant jų (bet iš tikrųjų — ant savęs), Baltijos šalys nori užšaldyti reaktorių", — aiškina RIA Novosti Baltarusijos ekspertas Denisas Meljancovas.
Politologas dar viena Vilniaus neapdairumo priežastimi laiko asmeninę Lietuvos valdžios nuoskaudą, jaučiamą Lukašenkai.
"2008 metais Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pažadėjo Lukašenkai padėti pagerinti savo santykius su Vakarais. Ji tapo pagrindine lobiste ES siekiant palengvinti sankcijas Baltarusijai. Tačiau draugystė su Maskva pasirodė Minskui svarbesnė, ir Grybauskaitė nusprendė, kad Lukašenka ją išdavė. Nuo tada įtampa Baltarusijos ir Lietuvos santykiuose nemažėja, todėl ir bandymai užkirsti kelią Astravo AE atidarymui", — teigė Meljancovas.
Pasak eksperto, Lietuva ir kaimynus pavertė padėties įkaitais. "Latvijos ir Estijos pozicija dėl Baltarusijos atominės elektrinės nėra tokia politizuota. Tačiau faktas tas, kad Minskas galės eksportuoti elektrą tik per Lietuvos teritoriją. Šiuo keliu energija buvo pristatoma ir Kaliningradui. Vilnius nuteikė visus kaimynus prieš save, tačiau neketina pasiduoti", — aiškina Meljancovas.
"Baltijos šalių politikai vis dar jaučia fantominius skausmus. Sovietmečiu Vilnius buvo elektros energijos eksportuotojas. Uždarius Ignalinos AE, Lietuva yra priversta deginti naftą ir dujas, o tai didina pavojų aplinkai. O Baltarusijos virtimas iš elektros pirkėjo į pardavėją nervina kaimynus", — tikina PIR centro konsultantas Andrejus Baklickis.
Apklausti RIA Novosti ekspertai sutarė, kad anksčiau ar vėliau Lietuva suvoks elektros energijos pirkimo iš Astravo AE pranašumus.
"Atsinaujinantys energijos šaltiniai vis dar negali kompensuoti būtinų regionui pajėgumų. Nafta ir dujos bus brangesnės nei branduolinė energija. Tikėtina, kad sveikas protas nugalės", — daro išvadą Baklickis.
