VILNIUS, vasario 21 — Sputnik. Mažoji Vika netyčia padegė savo suknelę. Jekaterina tuo metu atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. O Maksimas ir Aleksejus sumokėjo už neatsargumą: vaikščiodami po apleistas vietas, jie įlipo ten, kur nederėjo. Visi jie sunkiai nudegė, bet išgyveno. Tačiau tragedijos diena visiems laikams padalijo jų gyvenimą į "prieš" ir "po". Rašo RIA Novosti autorė Marija Marikjan.
"Buvo labia baisu"
2011 metų spalio 16-osios naktį nutrūko vamzdynas su karštu vandeniu: verdantis vanduo išsiliejo į gatvę šalia "Gold" klubo į automobilių stovėjimo aikštelę ir kelią. Buvo evakuota daugiau nei 400 žmonių. Laukdami skubios pagalbos tarnybų, žmonės lipo ant automobilių stogų ir sofų, kurias išnešė įstaigos darbuotojai.
Vietinės žiniasklaidos duomenimis, penki žmonės buvo sužeisti. Labiausiai nukentėjo Jekaterina Komleva: dvidešimtmetei mergaitei buvo nustatytas 30 procentų trečiojo ir ketvirtojo laipsnio kūno nudegimų — ji nudegė kojas iki klubų verdančiu vandeniu.
"Apie vidurnaktį paskelbė, kad klubas uždaromas dėl techninių priežasčių. Visi judėjo prie išėjimo, tačiau sargybiniai stovėjo prie durų ir nieko neišleido, — sako mergina. — Aš labai norėjau išeiti į gryną orą, paprašiau sargybinių, kad mane išleistų".
Katia vis dar stebisi, kodėl jos nesustabdė. "Jie tikriausiai žinojo apie situacijos rimtumą. Tikriausiai bijojo nereikalingų klausimų ir panikos. Išeidama iš ten mačiau rūką. Vanduo tekėjo man po kojomis. Aš buvau su aukštakulniais ir nebijojau jų sugadinti, — tęsia Komleva. — Praėjau vasaros terasos vietą, nuėjo laiptais žemyn ir atsidūriau giliai vandenyje".
Ir staiga mergina pajuto "aštrų skausmą". "Aš nesustojau — tiesiog nesupratau, kad tai verdantis vanduo. Tada, jau reabilitacijos metu, gydytojai man paaiškino, kad šoko būseną patiriantis asmuo arba sustingsta vietoje, arba eina į priekį".
Katia ėjo link automobilių stovėjimo aikštelės, kiekviename žingsnyje buvo vis daugiau vandens. Kylantys rūkas blogino matomumą, tačiau merginai pavyko pasiekti prie klubo stovėjusį vyruką. "Aš pamačiau siluetą. Maniau, kad jei žmogus stovi ramiai, jis nejaučia skausmo, vadinasi, nėra verdančio vandens. Todėl aš pajudėjau jo link. Dėl to turėjau pasinerti į vandenį iki klubų".
Kaip paaiškėjo, nepažįstamasis tiesiog negalėjo pajudėti. "Aš priėjau prie jo, atsisėdau ant striukės, nusiavau batus. Kojas skaudėjo dar labiau nei verdančiame vandenyje. Nailoninės pėdkelnės mano akyse tiesiog išsilydė, o kartu su jomis ir blauzdos..."
Jaunuolis, kurio vardo Jekaterina niekada taip ir nesužinojo, iškvietė greitąją pagalbą. Ji skubiai atvyko, bet negalėjo iki jų nuvažiuoti, nes vandens lygis buvo per aukštas: automobilis galėjo užstrigti. Jekateriną išgelbėjo stebuklas. "Faktas yra tas, kad mano draugai ir aš turėjome pasiimti draugus iš klubo. Jie išgirdo mano veriančius riksmus. Jie atvažiavo su džipu, įsodino ir nuvežė į ligoninę".
Atsigavimas
Komleva buvo paguldyta į intensyvios terapijos skyrių. Antrąją dieną amputuoti du dešinės kojos pirštai. "Mano oda buvo persodinta. Jie paėmė mano odą iš nepažeistų vietų. Jaučiau isteriją, negalėjau sulaikyti ašarų", — ji prisimena tas baisias dienas.
"Jie mane išrašė gruodžio mėnesį. Tik tada pamačiau koją be pirštų. "Susipažinimas" buvo labai teigiamas. Draugai aplankė mane, tėtis nupirko šampano. Vonioje nuėmiau tvarsčius. Kai pamačiau koją, visi pradėjo rėkti, sveikinti vienas kitą su "nauju" gyvenimu".
Katia iš tikrųjų išmoko vėl vaikščioti, tačiau kuo daugiau ji judėjo, tuo dažniau ant jos kojų atsirasdavo naujų žaizdų, kurios sunkiai gijo — jas reikėjo "gydyti" ant operacinio stalo.
2012 metais mergina buvo gydoma Izraelyje — tai nepadėjo. Tada nuvykau į Maskvą — vėl jokio progreso. Tada ji vyko į Vokietiją — turėjo skristi tris kartus. "Ten visi likę pirštai, išskyrus nykščius, buvo amputuoti".
Po pirmojo gydymo kurso Vokietijos klinikoje mergina grįžo namo išlaikyti valstybinių egzaminų. Tai buvo 2013 metų vasarą. Ji tapo atestuota ekonomiste.
"Aš nusprendžiau neimti akademinių atostogų: aš tiesiog studijavau nuotoliniu būdu. Gydytojai palaikė iniciatyvą: sveikdama aš turėjau kur nors nukreipti dėmesį, kitaip visos mintys bus apie mano kojas".
Netrukus Vokietijoje įvyko antrasis gydymo kursas. Ir tada trečiasis. Viskas vyko per kelis mėnesius. "Kai aš atvykau namo 2013 metų rudenį, prasidėjo komplikacijos. Buvo rizika netekti nykščių ir tokiu atveju šlubuočiau visą gyvenimą. Bet galų gale man pasidarė geriau. Jekaterinburge man turėjo atlikti paskutinę operaciją." Iš viso Komleva jų turėjo daugiau nei keturiasdešimt. Katia liko su negalia visą gyvenimą (antra grupė).
Į darbo ritmą ji įsitraukė 2015 metais: išmoko anglų kalbą, vėliau susidomėjo rinkodara. Ir 2016 metais ji buvo pakviesta dirbti į Maskvą.
"Jau praėjo devyneri metai po traumos. Kiekvienais metais man sekasi vis geriau, — neslepia pasididžiavimo Jekaterina. — Ir aš nevaržau savęs su drabužiais. Jei karšta, aš užsidedu šortus. Aš ramiai priimu savo randus. Ir išvis, labiau nerimauju dėl savo antsvorio nei nudegimo žymių! Gal todėl gatvėje į mane niekas nerodo pirštu".
Katia kartais susiduria su negatyvumu. Dažniausiai internete. "Kodėl jūs demonstruojate šį bjaurumą?" — komentavo vienas iš komentatorių po merginos nuotrauka. Tačiau tokių komentarų, pasak jos, vienetai.
"Juodieji pelenai"
Dvidešimt vienerių metų Viką Zacharovą mes suradome darbe, tačiau ji neatsisako kalbėti: "Sėdžiu Maskvos centre ir stebiu kates. Tai mano darbas! Aš nebijau kalbėti apie tai, kas man nutiko — tai buvo seniai".
2003 metais ketverių metų Vika po pasivaikščiojimo grįžo namo pas močiutę. "Močiutė buvo virtuvėje, aš viena kambaryje. Radau žiebtuvėlį ir ėmiau deginti suknelės apatinę dalį, o po to ją užgesindavau. Ir taip kelis kartus, kol drabužiai visiškai sudegė".
Močiutė, išgirdusi verkimą, puolė į kambarį: anūkės suknelė liepsnojo. Ji bandė nurengti mane — tai nepasiteisino. Tada ji apvyniojo mane į šlapią rankšluostį.
"Aš gulėjau ant lovos ir verkiau. Močiutė iškvietė greitąją pagalbą. Prisimenu viską, kas buvo toliau su nuotraukomis — intensyviąją priežiūrą, slaugytojus, gydytojus... Mama tą vakarą buvo darbe, kai grįžo namo — durys buvo atviros ir visur aplinkui — juodi pelenai".
Vika buvo gydoma vaikų klinikinėje ligoninėje. "Apdegė 55 procentai kūno. Dešinė ranka, nugara — ketvirtas laipsnis. Kairė ranka, veidas, kairė pusė ir kairė krūtinė — trečias".
Vika buvo išleista, kai jai buvo penkeri. Po septynerių metų vėl teko kreiptis į gydytojus: faktas yra tas, kad paveikta oda tiesiogine prasme užšąla ir nesivysto kartu su augančiu kūnu. Todėl reikėjo ją nuolat tempti.
Zacharova prarado skaičių, prisimindama, kiek kartų ji ėjo ant operacinio stalo. "Atrodo, kad apie dvidešimt. Visi jaunesni nei 18 metų. Odos persodinimas. Ir kairės krūties užpildymas: paskutinės dvi operacijos buvo skirtos tik jai atkurti. Aš taip pat jau turiu kairę ausį — ausies spenelis buvo susiliejęs su mano veidu. Dabar galiu nešioti auskarus! — džiaugiasi ji. — Dėl daugybės chirurginių intervencijų man išsivystė artrozė. Mano veidas daug kartų buvo atnaujinamas. Tačiau jis dar toli gražu ne tobulas".
Vikos oda buvo atkurta naudojant plėstuvus — silikoninius rutulius. Jie sumažina randus. "Aš vaikščiojau su jais maždaug tris mėnesius. Jie nebuvo švirkščiami tik po oda: į juos su adata pilamas fiziologinis tirpalas. Kamuoliai didėja, nenatūraliai išsikiša. Du kartus per savaitę lankiausi infuzijos procedūroje, — išsamiai apibūdina Vika. — Mes kažkaip išlipome maudytis. Kamuoliai įstrigo kairėje ir dešinėje pusėse. Aš, matyt, gąsdinau kitus besimaudančius — jie šnabždėjosi, rodė pirštu į mane. Tą akimirką aš specialiai nusprendžiau likti vandenyje".
Nepaisant sunkaus gydymo, Viktorija toliau mokėsi mokykloje. Buvo sunku. "Jie mane vadino Frederiku Kriugeriu, kepsnine, kepta vištiena. Aš likau atstumta... Tai labai nuvylė. Ir iki 2010 metų visiems sakiau: nepamenu, kas nutiko man. Tiesą sakant, tiesiog buvo gėda, kad aš pati padegiau save ir savo suknelę. Bet galiausiai susitaikiau su tuo. Ir giliai širdyje supratau, kad anksčiau ar vėliau jie nustos iš manęs tyčiotis."
Taip ir atsitiko: septintoje klasėje vienas vaikinas pagaliau atsiprašė. Vika sėkmingai baigė devynias klases, mokėsi vakarinėje mokykloje, dabar yra Gyvulininkystės ir biologijos fakulteto studentė.
"Pabėgti"
Mergaitė nuo seno buvo įpratusi prie žvilgsnių. "Aš niekaip nereaguoju. Suprantu: žmonės tiesiog domisi. Ką aš galiu padaryti? Tačiau kartais tai pasiekia absurdo tašką. Pasivaikščiojom tada su drauge. Ji taip pat turi nudegimų. Vyras prieina prie jos, rodo pirštu į kojas ir prašo tai paaiškinti ar tai nėra užkrečiama. Aš stengiausi kaip įmanoma sušvelninti situaciją ir parodyti, kad jis elgiasi neteisingai. Jis pažvelgė į mano veidą ir sušnabždėjo: "O tu! Ji tave užkrėtė".
Su tragišku įvykiu, kuris nutiko vaikystėje, ji dabar yra visiškai susitaikiusi. "Mano močiutė nebegyva. Aš jos visiškai nekaltinau dėl to, kas įvyko. Taip, man buvo tik ketveri. Bet aš turėjau suprasti, kad galiu sau pakenkti", — atvirai pasakoja mergina.
"Kai praeiviai žiūri į mane, aš sekundę galvoju: kodėl? Gal aš graži? Ir tada prisimenu apie nudegimus. Bet suprantu — ilgą laiką dėl to nesiskundžiau. Nudegimai man jau yra brangūs. Dabar tai yra dalis manęs".
"Aš nuvyliau tėvus"
Maksimas Seminas kruopščiai slepia nudegimo žymes nuo smalsių akių: jei marškiniai, tada ilgomis rankovėmis, jei striukė su užtrauktuku, užsegimas turi būti gerklės lygyje. Apie baisiausią dieną savo gyvenime devyniolikmetis vaikinas kalba ramiai ir santūriai.
"Viskas nutiko 2014 metų liepos 27 dieną. Mano draugai ir aš vaikščiojome, matėme apleistus automobilius. Du kartus negalvodami, nusprendėme ten įlipti. Aš lipau pirmas. Paaiškėjo, kad automobilis buvo po kontaktiniu laidu. Gavau 27 tūkst. voltų smūgį", — aiškina Maksimas.
"Gerai, kad niekas manęs nesekė. Mano draugai labai išsigando, iš karto iškvietė greitąją pagalbą. Taigi aš perėjau intensyvią terapiją, nudegiau 85 proc. Dvi savaites praleidau gimtojo Briansko ligoninėje. Bet, kaip vėliau man pasakė tėvai, mano būklė tik blogėjo. Mama mane vežė į Maskvą".
Taigi Maksimas pateko į vaikų ligoninę, kur praleido apie penkis mėnesius.
"Pirmas dalykas, kurį mums pasakė, buvo tai, kaip stipriai mane nukratė ir apdegino. Mano tėvai visą tą laiką buvo šalia. Jie paėmė nedarbingumo atostogas, apsistojo pas tolimus giminaičius — miegojo viename kambaryje keturiese, bet mama nė per žingsnį nesitraukė: kai buvau perkeltas į palatą, miegojo ant grindų, ant čiužinio. Vis tiek jaučiuosi kaltas prieš savo artimuosius. Atsiprašau, kad taip nuvyliau savo tėvus".
Pirmus pusantrų metų Maksimui atliko odos persodinimą — sunki užduotis, nes liko tik 15 proc. Gydytojai nenumatė prognozių: sunku pasakyti, ar 13-metis išgyvens.
"Daugiausia buvo trečiojo ir ketvirtojo laipsnių nudegimų. Buvo daug įtrūkimų. Bet tai pasiteisino — po penkių mėnesių buvau išleistas, mes grįžome į Brianską. Tačiau gydymas tuo nesibaigė — kartą per metus nuvykdavau į Maskvą plastinių operacijų", — pasakojo Maksimas.
Iš viso jis po skalpeliu gulėjo 15 kartų, paskutinė operacija atlikta 2017 metais. Po to gydytojai jį reguliariai tikrino: "Faktas tas, kad randai po nudegimo susidaro per penkerius metus. Yra rizika, kad jie susitrauks. Tokiu atveju negalima judinti kaklo ar rankų".
Nors ir sunkiai gydėsi, jis neatsisakė mokyklos: baigė devynias klases, o dabar ketvirtus metus mokosi geležinkelio kolegijoje.
"Klasės draugai dėl manęs labai jaudinosi. Kai buvau ligoninėje, jie per tėvą siųsdavo laiškus. Ir aš vis dar bendrauju su draugais, kurie tą blogą dieną buvo su manimi. Kai kurie prisipažino, kad juos taip sukrėtė tai, kas nutiko, kad naktį nemiegojo".
"Kas tau nutiko"
Maksimas patikino, kad jis nereaguoja į smalsias nepažįstamų žmonių akis.
"Aš važiavau traukiniu, o šalia sėdėjusi močiutė užrėkė per visą vagoną: "Viešpatie! Kas nutiko tau?" Keleiviai iškart pasuko žvilgsnius į mano pusę. Tai buvo nemalonu. Taip, iš pradžių man buvo sunku susitaikyti su tuo, tačiau laikui bėgant tokios mintys išnyko".
Dabar Semino sveikatai pavojus negresia — jei jis nori, gali atlikti veido atnaujinimą ir odos korekciją lazeriu. Tačiau "kūnas turi ilsėtis". "Gydytojas juokaudamas patarė pasidaryti tatuiruotes. Bet dabar nenoriu. Turiu pakankamai savo..."
Koma
Aleksejus Mutinas iš Leningrado srities, kaip ir Maksimas, patyrė elektros šoką.
"Aš buvau dvylikos, tai buvo 2006 metai. Su draugais vaikščiojome apleistame paukštyne: mes gyvenome Lomonosovo rajone, būdų leisti laisvalaikį nebuvo daug. Pasižiūrėjau, kaip vėliau paaiškėjo, į transformatoriaus dėžę. Paėmiau už kažkokio daikto ir nualpau."
Draugai išsigando ir nubėgo namo. Aleksejus po kurio laiko pabudo ir kažkaip pasuko namų link. "Pakeliui sutikau draugus — jie padėjo. Kai tik tėvas pamatė, jis patraukė mūsų link, iškvietė greitąją pagalbą, — prisimena Mutinas. — Mane nuvežė į intensyviosios terapijos skyrių ir savaitei sukėlė medicininę komą, kad nemirčiau nuo skausmo šoko".
Aleksejaus kaklas, veidas, abi rankos ir krūtinė labai stipriai apdegė — tai buvo trečiojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Pažeidimo plotas — 45 procentai. Jau pirmąją dieną buvo amputuota dešinė ranka. Bet tada jis nesuvokė, kad prarado galūnę: "Jaučiau: skauda visa dešinė ranka, kad aš tiesiog negaliu jos pajudinti". Po trijų savaičių kairioji ranka buvo amputuota. "Elektrinis nudegimas — pavojingas, nes jis negali iš karto pasireikšti. Kūnas pajaučia jį palaipsniui".
"Išgelbėjimas"
"Pirmus pusantrų metų sirgau sunkia depresija. Sumokėjau tokią kainą dėl kažkokios kvailios klaidos", — vis dar pyksta ant savęs Aleksejus.
Praėjus keturiems mėnesiams po tragedijos, Aleksejus ligoninėje gavo (mechaninius) protezus. Po kurio laiko, padedant fondui, jam sukūrė bioelektrinius protezus Vokietijoje. Tuomet, prisipažįsta vaikinas, tai įžiebė jam vilties, kad "dar ne viskas prarasta".
Po poros metų vienas iš protezų sugedo. "Problema buvo ta, kad niekas nemėgino jų taisyti pas mus. Tokie protezai yra kaip automobilis, jiems reikia nuolatinės priežiūros".
2010 metais Mutinas užtikrino, kad vokiški protezai būtų įtraukti į intelektinės nuosavybės teises (individualią reabilitacijos programą). Tais pačiais metais buvo išleisti nauji.
"Apskritai, protezai turėtų būti keičiami kas trejus metus. Tačiau jie dažniausiai sugenda anksčiau."
Problemų kilo 2017 metais, kai buvo pakeisti teisės aktai dėl intelektinės nuosavybės teisių. "Reikėjo aplankyti daugybę gydytojų ir įrodyti, kad mano rankos neauga. Kadangi protezai kainuoja daugiau nei 500 tūkst., aš turėjau įrodyti Leningrado srities, Sankt Peterburgo ir net Maskvos lygiu. Viskas užtruko dvejus metus. Tikriausiai protezus gausiu tik vasarą. Tikiuosi, kad vokiečių įmonė laimės konkursą".
Aleksejui tenka vaikščioti su senais protezais: "Kadangi jie yra netinkami, jie atlieka tik estetinę funkciją".
Jam 28 metai, jis dirba teisininku. Prieš keletą metų jis vedė merginą, kurią pažinojo nuo vaikystės. "Ji žinojo, koks aš iš tikrųjų esu — linksmas, protingas ir kartu kompanijos siela. Merginoms tokie patinka!" — juokiasi jis.
Mūsų pokalbio pabaigoje jis filosofiškai pažymi, kaip jo mąstymas radikaliai pasikeitė praradus rankas.
"Prieš atlikdamas veiksmą, turite peržvelgti į priekį savo galvoje. Minties traukinys nuolat keičiasi. Tai daro įtaką darbo procesui. Įsivaizduok, prieš tai turėjau tapti automechaniku! O dabar aš esu profesionalus teisininkas ir net psichologas. Kas buvo, tas pražuvo. Nėra nei noro, nei laiko galvoti apie blogus dalykus".
