Problemos esmė paprasta: nuo 2021 metų dėl "Brexit" Europos Sąjunga praranda 11 milijardų JK metinių išmokų. JK buvo antra pagal dydį Europos biudžeto rėmėja po Vokietijos.
Todėl kyla klausimas, ką daryti su atsirandančiu deficitu. Bėda ta, kad ES narių pozicijos šiuo klausimu yra visiškai skirtingos.
Valstybių donorų grupė (be Vokietijos, tai yra Austrija, Danija, Nyderlandai ir Švedija, kurios teikia 75 proc. įmokų į Europos biudžetą) mano, kad būtina sumažinti finansinę paramą ir apskritai mano, kad įmokos į ES neturėtų viršyti vieno procento bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP).
Šalims recipientėms tai kategoriškai nepriimtina. Jos nori, kad viskas liktų taip, kaip buvo, ir reikalauja padidinti įnašus iki 1,3 procento BNP. Būtent to siekia Europos Parlamentas, kuriame dominuoja atitinkamų valstybių atstovai.
ES vykdomųjų struktūrų norai šiek tiek kuklesni. Europos Komisija siūlo Sąjungos narėms įnešti 1,1 procento BNP.
Svarstomas biudžeto projektas pagrįstas 1,074 proc. BNP įnašais — ir tai niekam nepatinka. Europos Parlamento vadovas Davidas Sasolis teigė, kad dokumentas yra nepriimtinas dėl "rimtų sumažinimų". Vokietija taip pat nepatenkinta — dėl visiškai priešingų priežasčių. Angela Merkel pabrėžė, kad ES "nesudarė tinkamos įmokų į biudžetą pusiausvyros".
Ryškiausiai sužibėjo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kuris teigė, kad jo šalis taip pat yra ES rėmėja — tik ne finansiškai, o darbo jėga: "Pastaraisiais metais Lietuva prarado dešimt procentų darbuotojų, žmonių, persikėlusių į JK, Vokietiją ir prisidėjo prie šių šalių ekonomikos augimo". Būtent dėl to, jo manymu, šaliai turi būti skirta kompensacija.
Beje, ši logika puikiai tinka daugeliui kitų valstybių, ne tik Rytų Europai. Užsidirbti pinigų į Vakarų Europą
keliauja vis daugiau graikų, italų ir portugalų, kurių nacionalinė ekonomika išgyvena sunkius laikus ir yra labai priklausoma nuo labiau pasiturinčių kaimynų ES narių įmokų.
Iš esmės taip pasireiškia žmogiškoji prigimtis: žmonės pripranta prie labdaros (arba, ES atveju, tariamos labdaros), pradeda ją laikyti savaime suprantamu dalyku, o jos nutraukimą ar sumažinimą vertina kaip jų teisių pažeidimą.
Kalbant apie "tariamą labdarą", už gražių žodžių apie solidarumą ir ES išlyginamąsias programas slepiasi pirmiausia labai pragmatiški — jei ne ciniški — lyderiaujančių valstybių svarstymai. Jų dėka galingiausios ekonomikos (pirmiausia Vokietija) sutriuškino visos Europos rinką ir netgi sėkmingai pašalino didelę dalį savo konkurentų ne tik Rytų, bet ir Pietų Europoje. Tiesą sakant, būtent dėl šios priežasties — ir dėl jų pačių trumparegiškumo — šalys, kurios formaliai sudaro Sąjungos branduolį, atsidūrė apgailėtinoje padėtyje: ta pati Italija ar Ispanija.
Kita vertus, ši politika išsisėmė, todėl "Brexit" buvo tik dar vienas argumentas finansavimui apkarpyti.
Nepaisant to, pašaliniam asmeniui gali atrodyti keista, kad šioje priešpriešoje ryžtingiausi yra rytų europiečiai.
Naujas Lietuvos prezidento pareiškimas yra dar vienas to patvirtinimas. Nors šioms šalims, kaip jauniausioms ES narėms su tikrai silpna ekonomika, derėtų elgtis kukliau ir tyliau.
Tačiau tai, kas vyksta, visiškai nestebina žmonių, kurie bent kiek susipažinę su istorine regiono realybe. Ir jiems ne paslaptis, kas atsakingas už šią reikalų būklę.
Dėl visko kalta Rusija, be abejo, Rusija.
Būtent ji daugelį dešimtmečių "tvirkino" tiek Rytų Europos sąjungininkus, tiek savo respublikas kaip TSRS dalį (ypač prie vakarinės sienos), tiekdama didžiulė neatlygintiną finansinę paramą ir subsidijas. Būtent ji, naudodamasi neatsakinga labdara, aktyviai padėjo suformuoti idėjas apie unikalumą, vertę ir nepakeičiamumą, kurias verta finansuoti vien dėl to, kad egzistuoja atitinkamos bendruomenės. Būtent ji iš mažų tautų, kurių įprastas vaidmuo pasaulio arenoje — nuolankiai sekti paskui lyderius, išaugino be galo pasitikinčias savimi ir garsiai rėkiančias šalis, kurioms "visi skolingi".
Priėmusi Rytų Europos valstybes į savo gretas, naivi ES net negalėjo įsivaizduoti, kokį Trojos arklį — reiklų ir skandalingą — jai "pakišo" Rusija. Ir tik dabar jie pradėjo suprasti, kad didžiulės subsidijos, teikiamos naujiems Sąjungos nariams, jiems yra ne nuostabi likimo dovana, už kurią jie turėtų būti dėkingi iki grabo lentos, o tik įprastos praktikos tęsinys. Bet jos nutraukimo perspektyvos savaime atgaivina tuos metodus, kurie anksčiau buvo tradiciškai taikomi Maskvai.
Ir tik Rusija, stebėdama tai, kas vyksta iš šalies, gali lengviau atsikvėpti, kad visa ši Rytų Europos laimė jau nebe jos galvos skausmas.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
