VILNIUS, kovo 24 — Sputnik. Kai kalbama apie Baikalą, dažniausiai pasakojama apie Irkutską, Listvianką, Olchono salą. Tačiau didžiausia giliausio pasaulio ežero pakrantė yra Buriatijos Respublikoje. Čia įėjimas į jūrą — taip vietiniai gyventojai vadina Baikalo ežerą — seklus, su smėlio paplūdimiais ir įlankomis, kur vanduo sušyla iki 25 laipsnių. Tačiau net sukaustytą ledo ežerą verta pamatyti savo akimis, rašo RIA Novosti autorė Irina Ovčinikova.
Skaidrus ledas ir vietos dvasia
"Daugelis yra matę gryno skaidraus Baikalo ežero ledo nuotraukas ir mano, kad visur taip yra, bet tai netiesa, — sako vienos vietinių kelionių agentūrų darbuotojas Valentinas. — Paprastai jis, kaip ir aplinkui esanti žemė, yra padengtas sniego sluoksniu, o ledas matomas tik ten, kur nupūsta sniego danga, dažniausiai ežero šiaurėje."
Valentinas priduria, kad ant paviršiaus išsiliejęs šiltas vanduo ledą padaro blizgų ir ypač skaidrų. Efektas trunka neilgai, bet to užtenka fotosesijai.
Mes atvykome ne dėl gražių nuotraukų, todėl važiuojame į pietus, į Tanchoi kaimą.
Kelias nuo Ulan-Udės trunka apie dvi valandas. Kelias driekiasi perėjimais, kurių viršūnėse vietiniai gyventojai "bendrauja su dvasiomis". Tam reikia numesti monetą, saldainių ar net tiesiog užpilti vandeniu ant žemės.
"Tai yra senos šamanų tradicijos dalis, — aiškina vadovė Darima. — Tačiau dažnai jos laikosi budistai ir stačiatikiai ir net ateistai. Atšiaurus klimatas (žemyninis, t. y. minus 40 žiemą ir plius 40 vasarą), atrodo, verčia juos apsidrausti ir sumokėti nedidelę duoklę."
Toks religijų ir mistikos lydinys — visame kame.
"Pirmiausia mes su problema kreipiamės į šamaną, paskui pas lamą, o paskui galime kreiptis ir į kunigą dėl visa ko", — juokdamiesi sako vietiniai gyventojai.
Pokalbių metu laikas praskriejo nepastebimai ir pasirodė Baikalas. Dabar kelias eina pakrančių linija, bet mus nuo ežero skiria geležinkelio linija — garsioji Transsibiro magistralė.
"Turistams patariu skristi į Ulan Udę ir vykti traukiniu palei Baikalo ežero pietinę pakrantę iki Irkutsko (arba atvirkščiai). Ir būtinai dieną, o ne naktį!" — pabrėžia Darima. Ji patikslina, kad vasarą tokios kelionės metu svarbu atidaryti langą: oras čia kvepia šviežiais agurkais ir arbūzais.
Miražai ir ledo luitai
Sustojame ant kranto ir einame ant ledo brisdami per 30 centimetrų sniego sluoksnį — užpustė.
Akimirką atrodo, kad tai yra tiesiog visiškai lygus laukas, tik ledo luitai padeda patikėti, kad po kojomis tikrai yra Baikalo ežeras. Čia ledo luitų sangrūdos yra iki dešimties metrų aukščio.
"Faktas tas, kad ledas nėra vienasluoksnis, jį sudaro skirtingo tankio fragmentai, judantys vienas kito atžvilgiu. Susidūrimų vietose susidaro sangrūdos, o triukšmas yra toks, kad atrodo, jog traukinys važiuoja kažkur netoliese", — aiškina Darima.
Milžiniški ledo luitai yra tarsi skirtingų sluoksnių torto gabalai: turkio spalvos, skaidrūs, pilkšvi. Jie žėri saulėje. Buriatijoje dangus būna giedras daugiau nei 300 dienų per metus.
Baikalas turi savo miražų — dėl ypatingos šviesos refrakcijos priešingas krantas atrodo arčiau, nei yra iš tikrųjų. Sako, taip apsigavo keli keliautojai. Vienam pasirodė, kad iki Listviankos ne toliau kaip 4–5 kilometrai. Jis nepatikėjo vietiniais, kurie tikino, kad iš tikrųjų dešimt kartų daugiau. Nuėjo per ledą, pakilo pūga, paklaidžiojęs grįžo po dienos tylus ir piktas.
Taip pat atsitinka, kad prie Irkutsko esančius paplūdimius galima pamatyti iš čia, iš Buriatijos. Tai tik iliuzija — ten tik uolos ir skardžiai.
Perkėla
Viena iš priežasčių atvykti prie Baikalo ežero — Tanchoi kaimo rajone esančios vienos iš trijų šioje pakrantėje perkėlos liekanos.
Keletą metų XX amžiaus pradžioje, kai Transsibiro geležinkelis dar nebuvo baigtas statyti (išliko viena sudėtingiausių ežerą apgaubiančių atkarpų), du didžiuliai ledlaužiai "Baikal" ir "Angara" atplukdydavo vagonų sąstatus vandeniu.
Netoli nuo šios vietos prieš porą metų buvo atidarytas istorinis memorialinis kompleksas "Baikalo perkėla".
Bruknių medžiai
Tanchojuje yra Baikalo biosferos rezervato (įtraukto į pasaulinį UNESCO rezervatų tinklą) centrinė sodyba. Čia, be milžiniškų kedrų, yra daugiau nei tūkstantis augalų ir gyvūnų — rudųjų lokių, stirnų, briedžių, šernų, keliolikos rūšių. Visa tai galima pamatyti savo akimis, einant vienu iš trijų ekologinių takų.
Tačiau žiemos metu atviras tik vienas takas kilometro atstumu. Pabaigoje stovi maža žiemos trobelė, kurios viduje yra krosnis, mediniai gultai ir stalas. Tokiomis sąlygomis medžiotojai praleidžia naktį miške. Rezervate darbuotojas laukia turistų, vaišina juos arbata su trintomis bruknėmis su cukrumi.
Jis sako, kad kartą turistai iš Maskvos paprašė parodyti, nuo kokio medžio surinkti šie vaisiai (tai jiems buvo viena iš priežasčių apsilankyti Buriatijoje).
Anot rezervato direktoriaus pavaduotojos Irinos Liasot, žiemą ir vasarą atvyksta daug savanorių — jie netgi pastatė jiems atskirą gyvenamąjį namą. Dažnai atvyksta žmonės iš Europos šalių, Amerikos, mažiau — maskviečių.
Baikalo ežero pakrantėje rezervatas turi savo vizitų centrą, kurį 2017 metais Kelionės į Buriatiją metu aplankė Vladimiras Putinas (jo nuotrauka yra garbės vietoje).
Taip toli nuo civilizacijos niekas nesitiki išvysti technologinių stendų, ekranų, stilingos kavinės, kurioje galėsite išgerti žolelių arbatos ir pro panoraminius langus mėgautis ežero vaizdu.
Puikiuose erdviuose aptvaruose su akmenimis gyvena sabalai Grom ir Tučka. Gyvūnai turi net savo "Twitter" paskyrą ir beveik visišką kasdienybės laisvę — jie ilsisi, kada tik nori. Dabar mums nepasisekė — brolis ir sesuo kietai miega.
Panašu, kad pamatyti gyvūnus pabudusius yra dar viena priežastis sugrįžti čia. Kai diena taps ilgesnė, o oras virš Baikalo ežero įgaus lengvą uogų aromatą.
