VILNIUS, balandžio 21 — Sputnik. ES vadovai vis bando sukurti programą, skirtą kovoti su koronaviruso pandemijos ekonominėmis pasekmėmis. Tikimasi, kad galutinis sprendimas bus parengtas per nuotolinį
Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, šiais metais pasaulio ekonomika patirs nuosmukį ir sumažės 3 %. Iš didžiųjų rinkos dalyvių tik Kinija galės išvengti BVP sumažėjimo, kuris iki metų pabaigos turėtų parodyti nedidelį, tačiau vis tiek augimą (+1,2 %).
Daug blogesnės tradicinių Kinijos konkurentų prognozės: Japonija praras 5 %, O JAV — 6 %.
O Europos Sąjungai bus sunkiausias laikas — jos ekonomika smuks 7 %.
Niekas ES neginčija tezės, kad artėjančios katastrofos padarinius reikia pašalinti vieningu frontu. Tačiau kiekvienas turi savo požiūrį.
Pasak straipsnio autoriaus, šiandien Europos vadovai sąlygiškai yra suskirstyti į dvi stovyklas: vieni pasisako už finansinės drausmės palaikymą ir labai kuklų lėšų skyrimą ekonomikai stabilizuoti, o kiti nori tiesiogine prasme "pilti" pinigus į euro zoną.
Anksčiau ES finansų ministrai sutarė dėl 540 milijardų eurų ekonominės pagalbos paketo. Iš jų 100 milijardų turėtų būti skirta lengvatinėms paskoloms piliečiams, kurie dėl koronaviruso epidemijos prarado pajamas, 200 milijardų — paskoloms verslui ir 240 milijardų — kreditinei konkrečių valstybių paramai.
Lėšų suma iš tiesų rekordinė, tačiau ilgainiui jų tikrai nepakaks.
Roma ir Madridas nepritarė šiam planui išleisti visos Europos obligacijas, kurios paskatintų atkurti labiausiai nukentėjusią bendruomenės ekonomiką: italų ir ispanų.
Ši idėja buvo atmesta per finansų ministrų derybas, tačiau pietų gyventojai neketina atsisakyti kovos. Kaip rašo dienraštis "El Pais", Ispanijos ministras pirmininkas Pedras Sančesas (Pedro Sanchez) artėjančio aukščiausiojo lygio susitikimo metu siūlys sukurti 1,5 trilijono eurų fondo, kuris bus finansuojamas iš neterminuotų Europos skolų.
Sančeso iniciatyva, kuri dar nebuvo paskelbta, pakartoja ES ekonomikos komisaro Paolo Gentilonio žodžius: jis mano, kad Europai reikės bent vieno trilijono eurų sveikatos apsaugai ir verslui palaikyti.
Karštas Europos šalių diskusijas apie "koronakrizės" įveikimo būdus galima apibūdinti kaip kapitalistinio ir komunistinio požiūrio kovą.
Italijos ir Ispanijos tandemas kovoja už marksizmo principo įkūnijimą: "Kiekvienam pagal savo galimybes, kiekvienam pagal savo poreikius".
Arba Šarikovo idėja iš "Šuns širdies": "Viską paimti ir pasidalinti". Paimkite didelę paskolą silpniausioms ES ekonomikoms paremti ir paskirstykite ją visoms šalims.
Būdama Europos bloko vadove, Vokietija negali visiškai atsisakyti padėti savo skęstantiems draugams. Tačiau turėti hegemoninį statusą, kaip pastebi Bundestago deputatas Valdemaras Herdtas, iš tikrųjų reiškia būti melžiama karve.
Iljaševičiaus teigimu, Europos ekonominių projektų našta daugiausia tenka vokiečiams, o po "Brexit" ji taps dar sunkesnė.
Graikijos, Portugalijos, Airijos ir Kipro išgelbėjimas per prieš dešimtmetį įvykusią krizę taip pat gali būti siejamas su Vokietija. Tuomet tai sudarė šimtus milijardų eurų, o koronavirusas, kaip paaiškėja, yra pusantro trilijono kainuojanti liga.
Kad ir koks būtų epidemijos finansavimo mechanizmas, daugiausiai prisidės Vokietija. Ir nauda jai bus minimali, nes Angelos Merkel vyriausybė efektyviau kovoja su mirtina liga nei tas pats Pedras Sančesas ar Italijos ministras pirmininkas Džiuzepė Kontė (Giuseppe Conte).
Visos Europos kovos su koronavirusu ir jo padariniais formulė neginčijama: pinigai iš ekonomiškai išsivysčiusių valstybių (pirmiausia Vokietijos) mokesčių mokėtojų kišenių išplauks tiems, kuriems jų labiausiai reikia.
Ir tai visiškai atitinka "vieningos Europos" sąvoką, kurią patys vokiečiai palaikė daugelį metų. Tačiau prieš keletą metų padėtis ėmė keistis. Merkel nesėkmingas eksperimentas, kuris virto migracijos krize, britų referendumas dėl pasitraukimo iš ES, Donaldo Trampo pergalė JAV prezidento rinkimuose — visa tai autoritetingus Europos politikus privertė kalbėti apie sėkmingiausios pasaulyje integracijos asociacijos nevienalytiškumą.
Diskusija buvo ypač aktyvi 2017 metais.
"Pastarųjų metų istorija parodė, kad ES ir toliau egzistuos skirtingais greičiais ir kad ne visi tikrai dalyvaus tam tikruose integracijos žingsniuose", — tuomet sakė Merkel.
Vokietijos kanclerės pozicijai pritarė tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua Žeraras Žoržas Nikolia Olandas (François Gérard Georges Nicolas Hollande): Europos Sąjunga, kurią sudaro 27 šalys, nebegali būti vienalytė. Ilgą laiką diferencijuotos Europos su skirtingais greičiais ir aiškiu progreso tempu idėja sukėlė daug pasipriešinimo. Tačiau šiandien tokia idėja yra būtina. Priešingu atveju, Europa "sprogs".
Olando įpėdinis — Emanuelis Makronas — taip pat įsitvirtino kaip "skirtingų greičių Europos", kurioje ypatinga vieta suteikiama prancūzų ir vokiečių branduoliui, rėmėjas. Nors jo santykiai su Merkel klostosi neblogai. Be to, ginče tarp Šiaurės ir Pietų dėl kovos su koronavirusu metodų, Makronas palaikė pastaruosius. Pasak Prancūzijos prezidento, ES neturi kito pasirinkimo, kaip tik žengti visos Europos obligacijų išleidimo keliu, kad padėtų labiausiai nukentėjusioms šalims. Jis apie tai pareiškė "Financial Times", o kitame autoritetingame leidinyje — "The Daily Telegraph" — rašoma apie Makrono norą vadovauti Pietų ir Viduržemio jūros regiono šalių blokui, kad jis galėtų perimti neoficialų ES lyderio statusą iš Merkel.
Kad ir kaip būtų, tarp politinių intrigų neatmetamas faktas, kad koronaviruso epidemija skatina diskusiją apie "skirtingų greičių" Europą.
Pasak straipsnio autoriaus, apskritai, ji jau vyksta. Vokietijos, Olandijos, Belgijos ir kitų šalių nenoras leisti pinigus yra maištas prieš "vieningos Europos", kuri niekada tokia nebuvo, idėją. Ji vis dar turi centrą ir pakraščius, turtingus ir vargšus, donorus ir išlaikytinius. Vis dėlto kažkas turi mokėti už vienybės iliuziją, nes laikui bėgant sumos vis didėja.
Rytų Europą ši tema taip pat liečia. Lenkija ir Baltijos šalys labai skausmingai reaguoja į užuominas apie "skirtingą greitį".
Tai suprantama. Jei ES atsisako "vienybės ir oficialiai patvirtina tam tikrą reitingo kortelę", tada tokios šalys kaip Lietuva, Latvija ir Estija taps "žemiausios kategorijos" šalimis.
Nors čia esmė ne vaizdas, o finansavimas, kurį Baltijos šalims ir be to ketinta sumažinti naujoje 2021–2027 metų finansinėje programoje. Bet tai buvo prieš didžiausią ekonomikos krizę per 100 metų, kuri, pasak TVF prognozių, stipriausiai palies Europą.
