Vertingi vynuogynai pateko po karšta ranka, tačiau labai suklestėjo naminukės gamyba. Žmonės vis dar atrasdavo būdą, kaip "gauti ir išpilti". Blaivumas taip ir netapo norma. Po daugelio metų kampanijos iniciatorius pripažino klaidą: skubant nepavyks išspręsti tokios problemos. Kas sutrukdė nugalėti žaliąja gyvatę, aiškinosi RIA Novosti autorė Galija Ibragimova.
"Blaivumas — gyvenimo norma"
Viskas prasidėjo nuo laiško. Pasipiktinusi Saratovo darbuotoja Raisa Goriunova kreipėsi į laikraštį "Pravda".
"Praėjusi diena buvo lyg įprasta. Bet girtuokliai išmušė iš vėžių. Aš sutikau vieną jų mūsų asociacijos kieme. Eina, jam kojos pinasi. Pasidarė taip bjauru, graudu, tarsi man trenkė. Suįžūlėjo girtuokliai!" — dejuoja moteris. Ir štai ji "paėmė rašiklį, negalėdama tylėti". "Kiek laiko mes dar tai toleruosime?" — nuskambėjo klausimas.
Šį laišką "Pravda" išspausdino pirmame puslapyje su antrašte "Blaivumas — gyvenimo norma". Po dviejų mėnesių, kai šalyje buvo pradėta plataus masto kovos su alkoholiu kampanija, ši frazė tapo pagrindiniu šūkiu.
"Negalima daugiau toleruoti girto biudžeto"
Goriunovos laiškas buvo paskelbtas 1985 metų kovo 23 dieną. Tą pačią dieną naujasis TSKP centrinio komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką — plataus masto politines, ideologines, socialines ir ekonomines reformas.
Kova su alkoholizmu nebuvo įtraukta į generalinio sekretoriaus-reformisto planus. Brežnevas išvis manė, kad "rusas negali gyventi be degtinės". Valdant Andropovui, keturiasdešimties laipsnių gėrimo kaina netgi krito — tarp žmonių jis buvo iškart pramintas "Andropovka".
Kova su alkoholiu yra Centrinio komiteto sekretoriaus Jegoro Ligačiovo iniciatyva. Jis įtikino Gorbačiovą, kad alkoholizmo sunaikinimas gerai atitinka perestroikos sąvoką. Juk reformuoti gali tik blaivus sovietų pilietis.
Ne visi palaikė Ligačiovą. Užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė perspėjo nesunaikinti vynuogynų. Finansų viceministras Viktoras Demencevas teigė, kad alkoholio draudimas atims iš biudžeto 16 milijardų rublių.
"Jūs nesiūlote nieko kito, kaip tik nugirdyti žmones. Negalima daugiau toleruoti mūsų girto biudžeto", — piktinosi Gorbačiovas.
1985 metų gegužės 7 dieną buvo paskelbta rezoliucija "Dėl priemonių, skirtų įveikti girtavimą ir alkoholizmą bei panaikinti degtindarystę". Šalyje oficialiai prasidėjo kovos su alkoholiu kampanija.
Išsaugoti vynuoges bet kokia kaina
Vienas iš pirmųjų nukentėjo Krymas. Buldozeriai važiavo per dešimtmečius augintus vynuogynus. Kažkodėl vynmedžio sunaikinimas buvo prilygintas girtavimo panaikinimui.
"Šokas! Mes patyrėme tikrą šoką. Paskyrėme gyvenimą vyno gaminimui, o štai ši kampanija. Mes buvome sumišę, bet negalėjome leisti iškirsti vynuogynus. Priešingu atveju tai katastrofa. Vyno daryklos užsidarys — tūkstančiai žmonių praras darbą", — su RIA Novosti pasidalino prisiminimais vyno degustatorius Aleksandras Žukovas.
1985 metais jis dirbo "Massandra" vyriausiuoju technologu. Nuo šeštojo dešimtmečio užsiiminėjo mėgstamu verslu. Įmonė turėjo apie keturis tūkstančius hektarų vynuogynų, o Maskva reikalavo viską sunaikinti. Bet buldozeriai pasirodė ne iš karto. Iš pradžių atėjo svečiai. Jie nepristatė, bet šeimininkiškai apsidairė.
"Aš girdžiu, kad jie diskutuoja, kad viename rūsyje laikys bulves, kitame — morkas ir svogūnus. Gamyklos vietoje jie pastatys restoranus ir viešbučius. Paklausiau, kas jiems suteikė teisę vadovauti. Viršininkas atsisuko į mane ir drąsiai metė: "Ar jūs prieš partiją ir vyriausybę?" — pasakoja Žukovas.
Krymo šiaurėje iki to laiko jau išnaikino trečdalį vynuogynų. Norint išgelbėti "Massandrą", reikėjo nedelsiant veikti.
"Pradėjome prisiminti, kas iš aukščiausiojo lygio vadovų lankėsi pas mus. Ir štai man dingtelėjo: Čazovas! Jis buvo kelių TSRS vadovų gydantis gydytojas. O 1983 metais jis apsilankė Kryme ir mes jam surengėme ekskursiją po "Massandrą". Jevgenijus Ivanovičius gyrė mūsų įmonės šimtmečio istoriją, paragavo vyno. Pabaigoje jis man davė vizitinę kortelę", — tęsia Žukovas.
Surinkome numerį. Čazovas sausai atsakė, kad perskambins. Žukovas laukė, neėjo miegoti. Skambutis suskambėjo tik vėlai vakare. Čazovas paprašė nesakyti jo vardo, tačiau patikino, kad gamykla nebus uždaryta.
Kitą dieną Maskva informavo "Massandros" direktorių: įmonė ir vynuogynai nebus paliesti. Kaip ir paties Ligačiovo įsakymas.
"Mes buvome išgelbėti! Tačiau iki 70 procentų šalies vynuogynų pateko po buldozeriu. Vėliau ne visos veislės buvo atkurtos", — atsidūsta Žukovas.
Sovietinio pobūdžio perlinkiai
Moldovoje sunaikinta 80 tūkst. iš 210 tūkst. hektarų. Kai kurios veislės, matyt, prarastos amžiams.
Paveldimas Moldovos vyndarys Igoris Kaldarė 1985 metais mokėsi Kišiniovo politechnikos institute. Jis ketino dirbti vyno gamybos technologu. Tačiau vykstanti kova su alkoholizmu sužlugdė jo specialybę.
"Nežinojau, kur kreiptis. Pasirinkau mokslą. Panika išplito visoje Moldovos TSR. Vyno gaminimas maitino daugelį šeimų, tačiau vynuogynai buvo laikomi valstybės nuosavybe. Namų gamyba buvo silpna", — prisimena Kaldarė.
Prasidėjo partijos linijai prieštaraujančių pareigūnų demonstraciniai areštai. Bet koks netinkamas elgesys buvo nuodugniai tiriamas.
"Pagrindinei respublikos "Moldovprom" įmonei vadovavo profesionalus vyndarys Tverdovas. Jis priešinosi sausam įstatymui. Staiga sužinojome, kad Tverdovas yra kaltinamas korupcija. Niekas tuo netikėjo, tačiau jam buvo paskirtas realus laisvės atėmimas. Jis buvo reabilituotas devintajame dešimtmetyje", — tęsia Kaldarė.
Kova su alkoholizmu pasiekė Gruziją. Bet ten net kovos su alkoholiu kampanijos piko metu buvo gaminama 320 milijonų litrų vyno.
"Gruzinai visada darė sau, o ne pardavimui. Bet kai pradėjo uždarinėti gamyklas, suklestėjo namų vyno daryklos", — aiškina gruzinų vyndarys Mamuka.
Jo kolega Georgijus priduria, kad praėjus mėnesiui nuo Gorbačiovo kampanijos pradžios, respublika surengė bendrą Sąjungos vyno degustaciją. Ir visa partinė nomenklatūra atvyko į Tbilisį.
"Uždrausti vyno gamybą Gruzijoje reiškia atimti iš savęs kokybiškus gėrimus. Centrinis komitetas neišdrįso to padaryti. Vienintelis apribojimas buvo tas, kad dienos metu negalima buvo gerti restoranuose", — teigė Georgijus.
Nuo įstatymo iki neteisėtumo
Nealkoholinės vestuvės ir šermenys buvo dar vienas to meto ženklas. Žmonės juokavo: "Kieme rėkia gaidys, kaip Alla Pugačiova. Parduotuvė uždaryta iki dviejų. Raktus turi Gorbačiovas". Buvo galima nusipirkti alkoholio nuo dviejų iki septynių. Vienas butelis į rankas. Degtinė nuo keturių rublių pabrango iki devynių. Ir vis tiek ankstyvą rytą prie parduotuvių išsirikiuodavo eilės.
"Minioje nuolat kildavo muštynės. Alaus baruose nebuvo alaus. Idiotiška norma restoranuose: ne daugiau kaip šimtas gramų vienam lankytojui. Bet konjakas be apribojimų — jis brangesnis", — pasakojo žurnalistas Vladimiras Ardajevas.
Iš parduotuvių dingo cukrus (jį naudodavo naminukės gamybai), odekolonas, plovikliai, acetonas ir klijai. Suklestėjo pogrindžio alkoholio rinka. Žmonės apsinuodydavo netikra degtine, atsirado toksikomanų.
"Vestuvėse ir šermenyse alkoholį supildavo į arbatinukus ir samovarus. Taksi vairuotojai degtinę pardavinėjo dieną — penkis kartus, naktį — dešimt kartų brangiau. Neįsivaizduojama, kas vyko viešbučiuose. Bufetuose buvo siūloma tik limonado. Kartą "Rossija" viešbutyje paklausiau valytojos: "O kur galima gauti alaus?" Ji iškvietė tarnybinį liftą. Atvažiavo bufeto darbuotoja ir apsaugininkas. Jie atvežė dėžę alaus. Butelio kaina buvo tris kartus didesnė nei valstybinė", — prisimena Ardajevas.
Išblaivinimas be skubėjimo
Kampanijos rezultatai buvo nevienareikšmiai, o biudžeto nuostoliai — per dideli. Mažmeninės prekybos pajamos ketvirtadaliu priklausė nuo alkoholio pardavimo, ir per dvejus metus sovietų iždas prarado šias lėšas. Valdžiai teko spausdinti pinigus, tačiau ir tai neišgelbėjo.
"Jie bandė kompensuoti trūkumą sumažindami subsidijas sveikatos apsaugai, mokslui, švietimui. Žemės ūkis prarado subsidijas. Šaliai, kuri jau gyveno visuotinio deficito sąlygomis, staigus valstybinių įplaukų sumažėjimas reiškė sunkų išbandymą. Visa tai paspartino TSRS žlugimą. Ekonomika tiesiog neatlaikė", — aiškina Timiriazevo Rusijos agrarinio universiteto docentas Igoris Abakumovas.
Praėjo daug metų, o Saratovo darbuotoja Raisa Goriunova prisipažino, kad ne ji pati parašė laišką laikraščiui "Pravda".
"Paskambino partijos komiteto sekretorius, ten jau sėdėjo žurnalistas. Jie man parodė laišką: "Ar pritari?" O aš ką, jauna. Be to, dar ir partijos narė, aš galėjau kitaip atsakyti?". Vėliau labai pasigailėjau, kad sutikau.
Gorbačiovas irgi pripažino klaidas. "Reikėjo ne kampanijos, o sistemingos ilgalaikės kovos su alkoholizmu. Visuomenės blaivinimas negali būti skubotas, — teigė buvęs generalinis sekretorius. — Tai gali užtrukti daugelį metų."
1980-ųjų pabaigoje kampanija buvo tyliai pažabota. Artėjo "sunkieji 90-ieji", ir jau nebuvo laiko kovai su girtavimu.
