Brukingso institutas: Ukraina iššvaistė savo potencialą

© Sputnik / Стрингер / Pereiti į medijų bankąKijevas
Kijevas - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Praėjus daugiau kaip pusei dešimtmečio nuo Vakaruose liaupsinamo Maidano perversmo, netgi ne rusiški informacijos šaltiniai, bet JAV mokslo įstaigos pripažįsta realybę: Ukraina iššvaistė savo 1991 metais turėtą vystymosi potencialą

Tai pareiškė Vašingtone įsikūręs Brukingso institutas.

Prarastas potencialas

Tokią diagnozę gegužės 20 dieną paskelbė minėtojo instituto atstovas Stivenas Paiferis (Steven Pifer), besispecializuojantis XXI amžiaus saugumo ir informacijos klausimais. Anot jo, žlugus TSRS Ukraina turėjo "išsilavinusią darbo jėgą, vienus geriausių dirbamosios žemės plotų pasaulyje, strategines industrijas bei geografinį artumą reformas išgyvenusiai Vidurio Europai, bet šių aplinkybių suteikto potencialo, deja, nerealizavo".

Dar daugiau: Paiferis pripažino, kad tiek 1994 m. Leonido Kučmos reformos, tiek Viktoro Juščenkos išrinkimas į prezidentus 2000 m., tiek puokštė XXI amžiuje Ukrainoje įvykusių "spalvotųjų revoliucijų" šiuo požiūriu tebuvo naujų pradžių imitacijos, kurios realiai nieko gero šalies vystymuisi neatnešė.

Dabartiniam Ukrainos prezidentui Vladimirui Zelenskiui amerikiečių analitikas taip pat nepagailėjo kritikos: nors laimėjęs 2019 metų rinkimus jis pažadėjo "pažaboti korupciją", Zelenskis šia linkme jokios iniciatyvos nerodo — nei Petro Porošenkos, nei kitų jau nebe tik Ukrainoje, bet visame pasaulyje kaip didžiausiems korupcionieriams žinomų veikėjų, patraukti baudžiamojon atsakomybėn Zelenskis net neketina.

Kaip ir kitos buvusios Tarybų Sąjungos respublikos, 1991 metais Ukraina turėjo didžiulę pramoninę ir žemės ūkio bazę, puikiai išvystytas švietimo, sveikatos apsaugos sistemas; be to, Ukrainoje buvo per 50 milijonų gyventojų. O šiandien ekonominiai krašto pagrindai yra pakirsti, infrastruktūra nualinta, gyventojų sumažėję 10 milijonų.

Vakarams Ukrainos nereikia

Taigi, Brukingso institutas konstatavo realią situaciją: Ukraina tikrai iššvaistė savo turėtąjį potencialą. Tai nereiškia, kad jo visai neliko. Bet prarasta labai daug. Kita vertus — kuo ypatinga Ukraina? Regresas juk juntamas visose buvusiose tarybinėse šalyse. Tiesiog tiek Rusijoje, tiek kitur, prasidėjus XXI amžiui, jis buvo vienaip ar kitaip sulėtintas, žodžiu — stabilizuotas. Tuo tarpu Ukrainoje nuosmukis pagreičio nepraranda. Tačiau reikia paklausti: kodėl?

TVF - Sputnik Lietuva
Ekonomistas: TVF atidarė piniginę Ukrainai, kad išgelbėtų savo lėšas

Kaip ir Ukraina, Lietuva prarado kadaise galingą pramonę ir žemės ūkį. Regreso procesai taipogi panašūs. Bet Lietuva pragyvenimo lygio prasme Ukrainą lenkia ir šiaip yra stabilesnė. Šiuo požiūriu, lemiamas momentas — integracija į ES. Tiesa — ir didele kaina (t. y. gyventojų atidavimu Vakarų Europos šalims pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos pavidalu), ir periferijos, žodžiu, paribio statusu. Tačiau "auksinis milijardas" yra auksinis milijardas — ir prie jo prisiplakti bent kuriam laikui (kol eina ES pinigai — tai tikrai) iš tiesų pavyko.

Vis dėlto, Ukrainai toks kelias uždaras dėl elementarios priežasties — šiame "Vakarų klube", netgi periferinių zonų požiūriu, vietų skaičius yra ribotas. Lietuva nedidelė, faktiškai jau mažiau kaip 3 mln. gyventojų valstybė. O Ukraina, kad ir kaip nukraujavusi, dar turi 40 milijonų gyventojų. Dalį jų ES neabejotinai įsisavins kaip tokią pat pigią darbo jėgą (pastaruosius keletą metų būtent tai ir vyksta). Bet kitų niekas neims — jie tiesiog nebus reikalingi, tuo tarpu Ukraina, arba kas iš jos liks — per didelė, kad būtų priimta į šį vakarietiškąjį "išrinktųjų klubą".

Beje, per didelė šiuo požiūriu yra ir Rusija, bet, atstumta Vakarų, su Vladimiru Putinu priešakyje ji renkasi vienaip ar kitaip, bet visgi savarankišką vystymosi vektorių. Tuo tarpu Ukraina ir apskritai, ir ypač dėl rusofobinės savo valdančiųjų sluoksnių politikos, tiesiog pastatė save į nepavydėtiną padėtį: norėdama, bet negalėdama įslysti į Vakarų pasaulį (nors ir jo periferiją), bet priešiškai žvelgdama į Rusiją, Ukraina tiesiog akivaizdžiai degraduoja.

Geopolitinis kontekstas

Kitas momentas — Maidanas. Apie jį, turint omenyje Ukrainos išeikvotą potencialą, čia per daug nešnekama. Bet ir Porošenkos, ir Jaceniuko vykdyta tolimesnė privatizacijų politika, ir ES sienų atvėrimas problemas tik pagilino. O ir šį, ir kitus "spalvotųjų revoliucijų" atvejus reikia matyti realiame geopolitiniame kontekste: kaip Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų, manipuliavimą Ukrainos vidaus politikos procesais, siekiant išplėsti bei įtvirtinti Rytų Europoje formuojamą antirusišką placdarmą.

Tebūnie prakeiktas tas nelemtas koronavirusas - Sputnik Lietuva
Karantino metu darbo migrantai nereikalingi?

Nė nekalbant apie šiame, paskutiniajame perversme panaudotus neonacius, kaip ir fašizmo atgimimą Ukrainoje apskritai, įsidėmėtina, kad visos "spalvotosios revoliucijos" nuo pirmos iki paskutinės buvo tiesiogiai arba netiesiogiai JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojami procesai, kurių metu tik viena oligarchų grupuotė keisdavo kitą, pagal seną gerą posakį: "Drakonas mirė — tegyvuoja Drakonas"...

Kaip keistai beatrodytų zoologiniams Ukrainos, kaip ir kitų Rytų Europos kraštų, nacionalistams, vienintelis realus kelias, kuriuo būtų įmanoma, jei ir ne pilnai realizuoti buvusį krašto potencialą, tai bent išsaugoti, kas iš jo likę — tai santykių su Rusija normalizavimas ir savarankiškos, į nacionalinių interesų gynimą orientuotos politikos kryptis. Tačiau Ukrainoje nieko panašaus kol kas nematyti.

Ką tai sako Lietuvai?

Bet ką gi tai turi bendro su Lietuva? Juk, kaip minėta, pas mus padėtis žymiai geresnė, tad kam čia dar jaudintis? Reikia suprasti, kad pasaulis yra labai permainingas. Ir ES, ir NATO, kaip apskritai dabarties geopolitinė konfigūracija — ne amžini dalykai. Šiam momentui, Lietuva yra "prisiplakusi" prie Vakarų ir, šiuo požiūriu, palaiko savo valstybinį egzistavimą. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, gali patekti į panašią situaciją, bet, žinoma, dėl savo dydžio — gerokai mažesniu masteliu.

Ukrainos atvejis ir mums, ir kitiems Rytų Europos kraštams rodo, kad Vakarams šios šalys įdomios tik kaip įrankiai saviems ekonominiams ar geopolitiniams interesams įgyvendinti, t. y. pasisemti pigios darbo jėgos arba formuoti minėtąjį antirusiškąjį bloką, kurio epicentru tegali būti Lenkija.

Tokia realybė tegali paskatinti blaiviau mąstančius darytis išvadas apie tai, kas yra ir kur link šalį gali nuvesti JAV kuruojamų bei vietinių fašistėlių ir visokio plauko "demokratų" vykdomų "spalvotųjų revoliucijų" politika. Kažkam, be abejo, tai yra biznis, bet kas iš to paprastai liaudžiai? Į šį klausimą ir atsako iškalbingas Ukrainos atvejis: nieko gero.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Naujienų srautas
0