Neabejojama, kad Džordžo Floido mirtimi ir vėlesniais protestais, peraugusiais į riaušes, bus pasinaudota artėjančioje JAV prezidento rinkimų kampanijoje.
Manoma, kad pagrindinis smūgis bus suduotas Trampui, kuriam jo priešininkai primeta atsakomybę už baltaodžių policininkų, nužudžiusių afroamerikietį, rasizmą ir žiaurumą. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad realybė dar kartą gali nustebinti demokratus.
Amerikos vadovas surengė visą tobulai pastatytą spektaklį. Jis pasakė griežtą kalbą, kurioje a) riaušininkus pavadino "sukilėliais", b) apkaltino kelių valstybių valdžios institucijas nesugebėjimu apsaugoti civilius nuo nusikaltėlių, ir c) pažadėjo sutelkti visus federalinius išteklius, įskaitant armiją, "kad būtų padėtas taškas niokojimui ir padegimams".
Viskas įvyko Baltųjų rūmų Rožių sode, kur sklido dujinių granatų sprogimų ir užtaisų su ašarinėmis dujomis garsai. Tai policija vaikė protestuotojus, esančius netoli Lafajetės aikštės, dėl komendanto valandos.
Po to Donaldas Trampas paliko rezidenciją ir pasuko per atlaisvintą teritoriją link Šv. Jono bažnyčios, kurią radikalai padegė prieš dieną. Ten jis iškėlė Bibliją ir pareiškė, kad "Jungtinės Valstijos yra didingiausia šalis pasaulyje", pažadėdamas užtikrinti valstybės saugumą.
Netrukus sekė reakcija į prezidento "pasirodymą". Kongreso demokratų lyderiai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame apibūdino Trampo veiksmus kaip "bailius, neveiksmingus ir pavojingus".
Ne mažiau griežtai pasisakė kelių valstijų vadovai, taip pat atstovaujantys Demokratų partijai, ypač Niujorko ir Oregono gubernatoriai. O Vašingtono merė Murielė Bauser (Muriel Bowser) "beginklių protestuotojų" išvaikymą Lafajetės aikštėje pavadino gėdingu dalyku, pabrėždama, kad federalinė (o ne vietinė — o tai labai svarbu!) policija pradėjo vaikyti protestuotojus šalia Baltųjų rūmų likus 25 minutėms iki komendanto valandos. Tada merė pridūrė: "Vašingtono gyventojai, eikite namo. Būkite saugūs".
Pagal Rusijos standartus viskas atrodo labai keistai. Viena vertus, akivaizdu, kad vietos ir regionų valdžios institucijų priemonių dažnai nepakanka norint sustabdyti neramumus. Žiniasklaidoje gausu įrodymų, kad policija tiesiog stebi miesto kvartalų niokojimą ir parduotuvių plėšimą. Kita vertus, prezidentas vis labiau grasina ir daug žada, tačiau iš esmės nieko nedaro, kad stabilizuotų situaciją.
Atsakymas slypi tiek Amerikos valstybinės sistemos bruožuose, tiek dabartinės politinės konfrontacijos šalyje nelankstume.
JAV yra gana sudėtinga valdžių padalijimo sistema tarp federalinio centro ir valstijų, tačiau apskritai regioninės valdžios institucijos yra visiškai atsakingos už tai, kas vyksta jų teritorijoje. Tai taip pat taikoma teisėsaugai, dėl kurios JAV yra labai sudėtinga teisėsaugos agentūrų struktūra.
Be to, nepamirškime, kad riaušės, kilusios visų pirma dėl rasinių priežasčių, Amerikoje tikrai nėra kažkas ypatingo. Jos įsižiebia reguliariai. Garsiausios, ko gero, riaušės buvo Los Andžele 1992 metais, tačiau daugelis gerai prisimena 2014 metų Fergusono neramumus.
Federalai įsikiša tik valstybinės valdžios prašymu, jei toji jaučia, kad pati nesusidoros. Prezidentas taip pat turi įgaliojimus naudoti jėgą per gubernatorių, tačiau šiuo atveju visa atsakomybė tenka jam.
Ir čia įdomiausias dalykas: protestai dėl Džordžo Floido mirties apėmė daugumą valstijų (maždaug 45 iš 50), tačiau neramumų su pogromais, smurto ir plėšikavimo centrai daugiausia yra Demokratų partijos valdose. Tai yra regionai, kuriuose Trampas neturi nė menkiausio šanso laimėti.
Ryškiausias pavyzdys, be jokios abejonės, yra Niujorkas. Daugiatautis, tolerantiškas ir pabrėžtinai liberalus didmiestis ir toliau siaubiamas, o miesto ir valstybės vadovybė tyčiojasi iš paskos. Niujorko valstijos gubernatorius Endriu Kuomas (Andrew Cuomo) teigė, kad nusikaltimai, žinoma, nepriimtini, tačiau riaušininkai "susimaišė su demonstrantais". Matyt, jo nuomone, tai yra pakankama priežastis nieko nedaryti.
Demokratų valdytojų nenoras imtis griežtų priemonių yra lengvai paaiškinamas: jie pasikliauja rinkėjais, kurių nemaža dalis jėgos naudojimą prieš riaušininkus suvoks net neigiamai. Be to, Demokratų partija savo rankomis kovodama su "baltuoju rasistu, šovinistu ir nekenčiančiu moterų" Trampu savo rankomis sustiprino liberalią indulgentiško požiūrio į nusikaltėlius ir pažeidėjus, priklausančius diskriminuojamai mažumai, tendenciją.
Tuo tarpu demokratai tikisi, kad patys neramumai pamažu išblės ir kad vėl bus galima sutelkti dėmesį į kovos su baltuoju konservatyviu rasizmu darbotvarkę.
O prezidentas mano, kad valstijos su respublikonų gubernatoriais daug greičiau atkurs tvarką, užkirsdamos kelią pogromų plitimui. Bet nukentėjusių miestų kadrai ir demokratų politikų nesugebėjimas susitvarkyti su situacija sustiprins ne tik respublikoniškų valstijų konsolidaciją, bet ir pasuks svyruojančių regionų švytuoklę Trampo link.
Tačiau reikšminga tai, kad niekas net nebando kelti abiejų problemų sprendimo būtinybės: sisteminio rasizmo, pasireiškiančio JAV teisėsaugos sistemos polinkiu į perdėtą smurto naudojimą, ir poreikio ryžtingai slopinti bet kokius neramumus, nesvarbu, po kokiais kilniais šūkiais jie slepiasi.
Matyt, Amerikai tai, kaip ir daugeliu ankstesnių dešimtmečių, išlieka neįmanoma užduotis.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
