Galime sakyti ir taip — tai pamaldumas Jėzaus Kristaus Meilei, apie kurią primena ir kurią atspindi Jo Širdis. Širdis vaizduojama sužeista, o matoma žaizda primena mums apie nematomą Jo meilės žaizdą.
Religiniai šaltiniai skelbia, kad Jėzaus Širdis — tai tikra, gyva Širdis, kuri mylėjo ir kentėjo, kuri Jo gyvenime tokia svarbi, kaip ir mūsų širdis — mūsų gyvenime. Ši Širdis buvo ir yra neatsiejama gailestingumo ir meilės pilno gyvenimo dalis.
Pamaldumas Dievo ir Jėzaus meilei Bažnyčioje egzistavo nuo apaštalų šv. Jono ir šv. Pauliaus laikų. Pamaldumas Dievui, kuris taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų; ir pamaldumas Jėzui, kuris taip mus mylėjo, kad už mus paaukojo savo gyvybę.
Kaip skelbia krikščioniški leidiniai, tai nėra pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kadangi Jėzaus Širdis negarbinama kaip Jo meilės mums simbolis. Nuo pirmųjų amžių evangelisto Jono pavyzdžiu buvo apmąstomas pervertas Kristaus šonas ir ištekėjęs iš jo kraujas bei vanduo. Šis slėpinys suformavo požiūrį, kad iš Jėzaus šono gimė Bažnyčia, panašiai kaip Ieva iš Adomo. Bet nėra jokių užuominų, kad per pirmuosius dešimt amžių būtų buvusi garbinama sužeista Jėzaus Širdis.
Anot istorinių šaltinių, XI ir XII amžiais aptinkami pirmieji aiškūs pamaldumo Švč. Širdžiai ženklai. Per žaizdą šone pamažu priartėta prie Sužeistos Širdies, o žaizda Širdyje simbolizavo meilės žaizdą. Pamaldumas gimė kaitrioje benediktinų ar cistersų vienuolynų atmosferoje, šv. Anzelmo ir šv. Bernardino idėjų pasaulyje.
Dabar sunku pasakyti, kokie buvo pirmieji tekstai, kas buvo pirmieji tokio pamaldumo puoselėtojai. Toks pamaldumas buvo gerai žinomas šv. Gertrūdai, šv. Matildai ir "Vitis mystica" autoriui.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad Švenčiausioji Širdis nuo Kryžiaus savo spinduliu sužeidė ir Asyžiaus Neturtėlio širdį. Šv. Kotryna Sienietė, išmainiusi savąją širdį į Švč. Širdį, jautė ją plakant savo krūtinėje. Akivaizdu, jog pagal Dievo sumanymą svarbiausias vaidmuo skleidžiant tą paslaptingą meilės liepsną atiteko gerokai vėliau gyvenusiai, niekam nežinomai vienuolei vizitietei iš mažo Prancūzijos miestelio — šv. Marijai Margaritai.
XIII–XVI a. pamaldumas buvo praktikuojamas, bet neplėtojamas. Švč. Širdį garbino šia malone apdovanotos sielos.
Krikščioniškos literatūros puslapiuose sakoma, kad XVI a. įvyko esminis pokytis — pamaldumas perėjo iš mistinės sferos į krikščionišką asketizmą. Dėl XVII a. pranciškonų Penkių žaizdų pamaldumo bei jėzuitų tradicijos naudoti Širdies atvaizdą ant knygų viršelių ir savo bažnyčių sienų paplito Jėzaus Širdies atvaizdas.
Prancūzijoje šv. Jonas Eudas (1602–1680 m.) šį vis dar asmeninio pobūdžio pamaldumą pavertė viešu ir pagerbdamas jį įvedė šventę. Tėvas Eudas visų pirma yra Marijos Širdies apaštalas, tačiau jo Skaisčiausiosios Širdies pamaldume svarbi buvo ir Jėzaus Širdis. Palaipsniui Švč. Širdies pamaldumas buvo atskirtas ir 1670 m. rugpjūčio 31 d. Didžiojoje Reno seminarijoje, Prancūzijoje, pirmą kartą labai iškilmingai buvo švenčiama Švenčiausiosios Širdies diena.
Jėzaus meilės garbinimas reiškia pasišventimą Jėzui iš meilės. Svarbiausia — atsakyti į Jėzaus meilę; atsilyginti meile Jėzui, kuris mus taip mylėjo. Pamaldžiam žmogui Jėzaus meilė — tai atstumta, išniekinta meilė, ypač Eucharistijos slėpinyje. Pamaldumui yra būdingas atsilyginimas už skriaudą, dėl to svarbus atsilyginimo ir pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, atjauta Jėzaus kančiai.
Birželio mėnuo skiriamas Švč. Jėzaus Širdžiai. Trečiąjį penktadienį po Sekminių, šiemet — birželio 19 dieną, yra minima Švč. Jėzaus Širdies diena, taip pat kasdien vyksta šiam tikslui skirtos pamaldos.
