Istorikas paaiškino Potsdamo konferencijos svarbą

© Sputnik / Евгений ХалдейПремьер-министр Великобритании У. Черчилль, президент США Г. Трумэн, председатель Совета народных комиссаров СССР и председатель Государственного комитета Обороны СССР, Генеральный секретарь ЦК ВКП (б), И.В.Сталин на Потсдамской конференции, 1945 год
Премьер-министр Великобритании У. Черчилль, президент США Г. Трумэн, председатель Совета народных комиссаров СССР и председатель Государственного комитета Обороны СССР, Генеральный секретарь ЦК ВКП (б), И.В.Сталин на Потсдамской конференции, 1945 год  - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Prieš 75 metus įvyko trečiasis ir paskutinis "Didžiojo trejeto" — trijų didžiausių antihitlerinės koalicijos galių Antrojo pasaulinio karo metu — lyderių susitikimas — Potsdamo konferencija

VILNIUS, liepos 17 — Sputnik. Potsdamo konferencija tapo unikaliu istorijoje reiškiniu, kai skirtingų galių ir skirtingų interesų bei vertybių pasaulio galios, susivienijusios prieš bendrą priešą, lengvai pasiekė sutarimą prie derybų stalo, RIA Novosti 75-ųjų konferencijos metinių išvakarėse pareiškė Rusijos karo istorinės draugijos (RVIO) mokslo skyriaus vedėjas Jurijus Nikiforovas.

© Sputnik / Евгений Халдей / Pereiti į medijų bankąPotsdamo konferencija
Istorikas paaiškino Potsdamo konferencijos svarbą - Sputnik Lietuva
Potsdamo konferencija

Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių vadovų konferencija Potsdame, 20 kilometrų atstumu nuo Berlyno, vyko nuo 1945 metų liepos 17 iki rugpjūčio 2 dienos. Sovietų delegacijai vadovavo Josifas Stalinas, Amerikos — Haris Trumanas (Harry Truman), britų — Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), vėliau Klementas Atlis (Clement Attlee).

"Potsdamas yra paskutinė antihitlerinės koalicijos didžiųjų valstybių lyderių konferencija, liudijusi unikalų istorinį reiškinį. Skirtingus interesus ir vertybes turinčios pasaulio galios sugebėjo susivienyti prieš bendrą priešą, keliantį grėsmę žmonių civilizacijos pamatams, o jų vadovai lengvai sutarė prie derybų stalo, spręsdami labai prieštaringai vertinamas globalias problemas. Tai labai aktualu šiuolaikinėmis sąlygomis", — teigė Nikiforovas.

Išvengė naujų karų

Anot istoriko, konferencija nubrėžė ribą Vokietijos pralaimėjime Antrajam pasauliniame kare, o pagrindinis "Potsdamo" rezultatas buvo tas, kad pavyko užkirsti kelią karinio bendradarbiavimo, kurio aukščiausias taškas buvo pasiektas per Jaltos konferenciją, išaugimui į konfrontaciją, įskaitant karinę, tarp sąjungininkų.

"Vokietija buvo nugalėta, bendras tikslas išnyko. Visi sąjungininkų prieštaravimai vis labiau išryškėjo. Sovietinės diplomatijos pastangos pirmiausia buvo nukreiptos į jų sušvelninimą", — teigė istorikas.

Pasak Nikiforovo, TSRS parodė savo pasirengimą daryti kompromisus daugeliu ekonominių klausimų, tačiau saugumo atžvilgiu ji tvirtai reikalavo savo.

© Sputnik / Виктор Доброницкий / Pereiti į medijų bankąMaršalas Georgijus Žukovas ir TSRS karinių jūrų pajėgų komisaras Nikolajus Kuznecovas Potsdamo konferencijos metu
Istorikas paaiškino Potsdamo konferencijos svarbą - Sputnik Lietuva
Maršalas Georgijus Žukovas ir TSRS karinių jūrų pajėgų komisaras Nikolajus Kuznecovas Potsdamo konferencijos metu

"Vokietijos problema tapo svarbiausiu derybų etapu. Potsdame, skirtingai nei 1945 metų Jaltos konferencijoje, nebuvo svarstomas Vokietijos padalijimo klausimas. Laimėjusios šalys siekė užtikrinti, kad Vokietija niekada negrasintų savo kaimynėms, šiuo tikslu visose keturiose okupacinėse zonose buvo įdiegti bendros politikos principai", — pasakoja istorikas.

Jis pažymėjo, kad pagrindu buvo pasirinktas Amerikos planas dėl visiško Vokietijos nusiginklavimo ir demilitarizacijos.

"Buvo numatyta visiškai rekonstruoti politinį Vokietijos gyvenimą, įskaitant nacionalsocialistų partijos, jos filialų ir kontroliuojamų organizacijų naikinimą, visų nacių įstatymų panaikinimą ir surengti teismą visiems karo nusikaltėliams. Tuo pat metu buvo numatyta atkurti vietos savivaldą ir sukurti bendros Vokietijos ekonomikos departamentus, kurie turėjo tapti Vokietijos demokratinės vyriausybės formavimo pagrindu", — teigė RVIO mokslo skyriaus vadovas.

Anot jo, netikėtai iškilo problema ieškant vadovų, kurie nebūtų buvę susiję su naciais, ir sprendimo taip ir nepavyko rasti: dauguma vokiečių buvo labai lojalūs fašistiniam režimui. Tuomet buvo nuspręsta, kad pirmajame etape vadovavimą išlaikys okupacinės administracijos.

"Nesutarimai kilo svarstant reparacijas — nuostolių, kuriuos patyrė laimėjusios valstybės, kompensaciją, kurią turėtų išmokėti už karo pradžią atsakinga valstybė. Jaltos konferencijos metu buvo sutarta, kad Vokietija privalo atlyginti žalą, kurią ji padarė karo metu. Tačiau klausimas liko, kaip juos surinkti ir kiek", — pasakojo Nikiforovas.

TSRS gavo mažiau reparacijų

Istorikas teigė, kad TSRS ir JAV sugebėjo rasti kompromisinį sprendimą, pagal kurį Maskva gavo kompensacijas iš savo okupacijos zonos ir vokiečių investicijų užsienyje sąskaita, taip pat papildomus 25 % pramoninės įrangos iš vakarinių zonų. Bendra suma buvo 20 milijardų JAV dolerių, iš kurių pusė priklausė Sovietų Sąjungai. Rusijos istorikai vis dar mano, kad tada reparacijų suma buvo nepagrįstai sumažinta.

"Stalino pasiūlymas dėl Lenkijos ir Vokietijos sienos prie Oderio ir Neisės upių buvo priimtas, čia nusileido Čerčilis, kuris anksčiau griežtai priešinosi Lenkijos plėtrai į vakarus. Dancigas (Gdanskas) ir didžioji dalis Rytų Prūsijos taip pat liko lenkams", — teigė istorikas.

Anot jo, Rytų Prūsija kaip kariškiausia Vokietijos dalis buvo likviduota, jos žemės buvo padalintos tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos. Kionigsbergas (nuo 1946 metų — Kaliningradas) su apylinkėmis buvo perduotas TSRS.

Ялтинская конференция союзных держав - Sputnik Lietuva
Rusijos gynybos ministerija išslaptino Jaltos konferencijos dokumentus

"Vokiečiai buvo iškeldinti iš daugybės teritorijų, skirtų kitoms šalims, todėl konferencijoje buvo priimti sprendimai dėl tinkamo vokiečių persikėlimo iš Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos", — teigė istorikas.

Jis pažymėjo, kad sunkios diskusijos kilo dėl taikaus susitarimo su kai kuriais buvusiais Vokietijos sąjungininkais.

"Iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, ar Rusija dalyvaus kare su Japonija. Trumanas tikėjo, kad tuo metu branduolinius ginklus gavusios JAV tai padarys pačios, tačiau Amerikos generolai jį įtikino, kad tai sukels didžiulius nuostolius, o amerikiečiai nesupras. Dėl to sovietai dar kartą patvirtino TSRS įsipareigojimą dalyvauti kare su Japonija (TSRS įstojo į karą 1945 metų rugpjūčio 9 dieną)", — teigė Nikiforovas.

Istorikas pažymėjo, kad konferencijos sprendimai buvo nukreipti į demokratinį pokario problemų sprendimą ir tapo Europos žemyno teritorinės ir politinės struktūros pagrindu.

"Istorikai Potsdamo konferenciją vertina kaip sėkmingą, tačiau atkreipia dėmesį į tam tikrą supratimo stoką, galima buvo padaryti dar daugiau. Nepaisant to, prieš 75 metus Potsdamo konferencijoje buvo nustatyta pokario pasaulio tvarka, kuri išsilaikė kelis dešimtmečius", — apibendrino Nikiforovas.

Naujienų srautas
0