Būtent šis specialistas iškėlė sovietų moterų rankinį į neregėtas aukštumas. 1976 metais ši dailiosios lyties atstovių sporto šaka pirmą kartą buvo įtraukta į olimpinę programą, o TSRS nacionalinė komanda pirmoji pelnė aukso medalius. Maskvos olimpiadoje istorija pasikartojo.
Kadangi tais metais moterų rankinyje vyravo tik socialistinio bloko šalys, galima sakyti, kad visos stipriausios atkeliavo į Maskvą: VDR nacionalinė komanda tuo metu buvo pasaulio čempionė, Vengrijos komanda iškovojo bronzos medalį, o Čekoslovakija užėmė ketvirtąją vietą 78-ojoje pasaulio taurėje.
Sovietų rankinio žaidėjos, kaip ir TSRS krepšinio nacionalinės komandos atstovės, olimpinį turnyrą atliko galingai, praktiškai nepastebėjusios pakeliui esančių kliūčių. Turčino globotinės pradėjo nuo Kongo komandos sutriuškinimo (30:11), paskui nugalėjo čekes (17:7), įveikė vengres (16:12), nepaliko jokių šansų Jugoslavijai (18:9) ir galiausiai įveikė pagrindines konkurentes vokietes (16:12). Tokią sėkmę jau Rusijos komanda sugebėjo pakartoti tik po 36 metų Rio de Žaneire.
Lietuvos rankinio žaidėjų indėlis į Maskvos pergalę buvo gana kuklus, ypač Aldonos Česaitytės-Nenėnienės. Monrealyje ji taip pat prisijungė prie TSRS nacionalinės komandos, tačiau ten sužaidė tik vienerias rungtynes (prieš Japoniją, kur pelnė du įvarčius) ir to pakako, kad taptų olimpine čempione. Maskvoje istorija pasikartojo: Turčinas išleido beveik veteranę Aldoną (tuo metu jai buvo 31 metai) tik vienoms rungtynėms — pradinėse rungtynėse su Kongo komanda. Vėlgi, to pakako, kad Česaitytė-Nenėnienė būtų laikoma jau dukart olimpine čempione.
Štai 21-erių Sigita Mažeikaitė-Strečen 1980 metais buvo nacionalinės komandos debiutantė, o dar ir viena jauniausių komandoje. Nepaisant to, Sigita Maskvos Olimpiadoje dalyvavo keturiose rungtynėse iš penkių: prieš Čekoslovakiją, Vengriją (pelnė vieną įvartį), Jugoslaviją ir VDR.
Česaitytė-Nenėnienė žaidė rinktinėje nuo 1974 metų. Jos dėka 1978 metais Kauno "Žalgiris" po ilgos pertraukos pateko tarp sąjungos čempionato prizininkų, pralošęs auksą tik neginčijamam to meto lyderiui Kijevo "Spartakui". Aldona, laimėjusi TSRS taurę su savo gimtąja komanda, gražiai baigė savo karjerą 1982 metais. Palikusi didįjį sportą, ji dirbo kūno kultūros mokytoja. Tiesa, asmeniniame gyvenime jai nesisekė: išsiskyrė, niekada neturėjo vaikų ir staiga mirė prieš pat 50-metį. Ji palaidota Kaune.
Gerų žmonių dėka garsiosios sportininkės vardas nebuvo pamirštas ir Lietuvoje, o 2012 metais Česaitytei-Nenėnienei buvo suteiktas Alytaus rajono, iš kur ji kilusi, garbės piliečio vardas. Mokykloje, kurioje ji mokėsi, Aldonos garbei kasmet rengiama sporto šventė.
Mažeikaitė-Strečen žaidė kitame TSRS aukščiausios lygos Lietuvos klube — Vilniaus "Eglė". Įsitraukusi į šalies nacionalinę rinktinę olimpinių žaidynių-80 išvakarėse, Sigita gerai užsirekomendavo pas Turčiną ir 1982 metais padėjo sovietų komandai pirmą kartą iškovoti pasaulio čempionės titulą. Metais anksčiau kartu su klubu Mažeikaitė-Strečen tapo TSRS čempionato bronzos medalininke, šią sėkmę pakartojo po šešerių metų. 1989 metais, kaip ir daugelis sovietų sportininkų, ji išvyko dirbti į užsienio klubus — į Vakarų Vokietiją.
Ten ji žaidė porą metų ir pasiliko su šeima Remšeide. Iš sporto gauti ne tik titulai, bet ir daugybė traumų privertė Sigitą baigti karjerą. Vėliau jai buvo diagnozuotas vėžys, jai teko gydytis chemoterapija ir išgyventi dar vieną inksto operaciją. Dėl šios priežasties Strečen dabar dažniausiai juda vežimėliu, tačiau nesigaili praeities ir sako: "Mes turime priimti viską taip, kaip yra. Ir jei ne rankinis, aš čia dabar negyvenčiau".
