Tačiau vis daugiau yra tų, kurie iš "neturtingųjų" kategorijos nukrito žemiau "skurdo ribos" ir tapo tiesiog "neturtingi". Paprasti Lietuvos gyventojai, susipainioję tarp skaičių ir formuluočių, paneigia statistiką, žiūrėdami į savo pinigines.
— Ramute, girdėjai, kad mes — pensininkai dabar ne tokie skurdžiai. Mūsų statistai nustatė, kad esame "ne visiški vargšai", tai yra elgetos, bet tiesiog neturtingi. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas tapo geresnis. Ar jau tai pajutai?
— Miela Evelina, net tūkstantį kartų ištarusi žodį "cukrus", burnoje nepasidaro saldžiau. O visa šia statistika tikiu tiek, kiek mano protas leidžia. Jau beveik 30 metų mūsų valdžia man sako, kad kiekvienais metais gyvenimas Lietuvoje tampa geresnis ir saldesnis. Bet aš asmeniškai to niekaip nejaučiu. Kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai gyvenau nuo atlyginimo iki atlyginimo, taip ir dabar vos suduriu galą su galu. Taip, dar nebadauju, bet pasakyti, kad iš savo pajamų labai sočiai gyvenu taip pat negaliu.
— Manau, kad tu kažkaip neteisingai mąstai. Juk mūsų valdininkai ir valdovai negali mums meluoti. Jie sako, kad mes jau gyvename geriau, todėl taip ir yra. Ir jei to nepajautei, vadinasi, tai yra tavo asmeninė problema. Pažvelk, statistai apskaičiavo, kad mūsų šalyje "skurdo rizikos lygis šiais metais gali pakilti 1,1 punkto iki 21,7%, o absoliutaus skurdo lygis gali sumažėti 1,6 punkto iki 6,1%". Jie taip pat sako, kad "skurdo rizikos lygis, kai šalies gyventojo mėnesinės pajamos buvo 379 eurai, pernai buvo 20,6 proc., o absoliutus skurdo lygis, kai pajamos buvo 251 euras - 7,7 proc.".
— Evelina, ar tu pati supranti, ką sakai? Kas yra "skurdo rizikos lygis" ir "absoliutus skurdas"? Kaip suprantu, būtent jie — statistai — kalba kaip tame anekdote apie vidutinę temperatūrą ligoninėje. Kažkas karščiuoja iki 40 laipsnių, o kažkas jau atvėso morge. Vidutiniškai ligoninėje — 36,6 temperatūra... Apskritai aš laikau tokį kai kurių asmenų pasisakymus pasityčiojimu iš žmonių! Kaip galima taip akivaizdžiai meluoti ir apsimesti, kad viskas gerai.
— Na, ką dar gali veikti mūsų valdininkai be įtikinėjimų, kad gyvename vis geriau ir geriau? Taigi mūsų politikai kitų parlamento rinkimų išvakarėse mums piešia tokius gražius paveikslus, kad žadą užgniaužia. Mano anūkas kompiuteryje parodė vieną iš jų, kuris taip gražiai suokia, kad jei balsuosime už jį, tada pagal jo ekonominę programą mums iš dangaus iškart pradės kristi mana! Ir svarbiausia, kad mano anūkas tiki šiais politiko pažadais ir šaukia, kad privalau balsuoti už jį.
— Ir mano dukra džiaugiasi tuo politiku. Mes jo vardo neminėsime, kad nedarytume jam politinės reklamos, už kurią, beje, mokami dideli pinigai! Taigi šis populistas-propagandininkas visada prieš rinkimus mums žada aukso kalnus, pieno upes su meduolių krantais, o kai gauna įgaliojimus, tuoj pat —neria į krūmus ir sėdi tylesnis už vandenį iki kitų rinkimų. Tačiau nuostabiausia tai, kad aplinkiniai tiki tais pažadais ir balsuoja už jį.
— Ramuta, todėl žmonės-rinkėjai labai greitai pamiršta tokius politikų pažadus, o kai ateina laikas kitiems pažadams, jie neprisimena kas buvo praeityje ... O begėdžiai politikai-populistai tuo naudojasi. Gavę valdžią, ji įrodinėja mums tokiomis statistinėmis ataskaitomis, kad mes, pasirodo, gyvename vis geriau. Ir visa tai jų dėka.
