Tačiau ne mažiau svarbi yra ekonominė situacijos dimensija, turinti nacionalinį ir tarptautinį aspektą. Pradėti galima nuo baltarusiško.
Vakarų "gerumas" — kelias į pragarą
Baltarusijos valdžios veiksmai po prezidento rinkimų paskatino protestus ir didelėse šalies gamyklose, kuriuos entuziastingai ėmė remti bei skatinti opozicija, ragindama surengti nacionalinį streiką. Galima suprasti, kas papiktino net tuos, kurie visada rėmė Lukašenką, bet palaipsniui žmonės suvokia, kuo jiems gali baigtis masinis ilgalaikis streikas.
O tiems, kas nesuvokia, reikia dar kartą priminti, kas atsitiko Rusijoje po TSRS subyrėjimo — vadinamoji "prichvatizacija" ir visuotinis skurdas. O jeigu to pavyzdžio neužtenka, tegul pažiūri į Ukrainą, kur nugalėjo "orumo revoliucija", po kurios šalies ekonomika faktiškai žlugo ir tapo visiškai priklausoma nuo TVF malonės.
Šiame kontekste stebina nuomonė tų baltarusių, kurie naiviai tiki, kad pas juos bus kitaip — kad tiesiog pasikeis vadovas, o panaši į sovietinę ekonomikos struktūra ir jų padėtis joje nepasikeis, arba kad ekonominė liberalizacija greitai pagerins jų gyvenimą. Revoliucijos ir liberali ekonominė "šoko terapija", kurios neišvengiamai imsis Baltarusijos demokratai, jeigu gaus valdžią, dar niekur neatnešė greitos ir didelės laimės visiems, priešingai — įstumdavo šalį į chaosą ir "išgyvenimo" režimą.
Ačiū Dievui, baltarusiai, atrodo, pradeda tai suprasti, ir protesto impulsas gamyklose gęsta. Tačiau opozicija nerimsta, žadėdama streiko dalyviams, kurie nukentės dėl savo pozicijos, finansinę paramą — taip pat iš Vakarų.
Tačiau jeigu kas nors tiki, kad Vakarai, kur pinigai yra viena iš didžiausių vertybių, ir veltui jie jų niekam nedalina, nuoširdžiai siekia paremti paprastą Baltarusijos darbininką, jis smarkiai klysta. Visi žino, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, ir skirdama grašius šiandien, rytoj Europa tikisi gauti milijonus arba net milijardus Baltarusijos ekonomikos "reformų" metu.
Panašių lūkesčių ji turėjo tada, kai primesdavo Asociacijos sutartį Ukrainai. O kai situacija pasisuko taip, kad Kijevą dar reikia išlaikyti, jam "užlaužinėjamos rankos", naudojant TVF, kuris už kreditus iškelia drakoniškas ekonomines sąlygas.
Taigi, po daugybės istorinių analogijų tik paskutinis kvailys gali patikėti, kad opozicijos ir jos vakarietiškų rėmėjų pergalė Baltarusijoje atneš pastarajai visuotinę gerovę. Tačiau tai neneigia fakto, kad dabartinė šalies valdžia turi aktyviau vykdyti ekonomines reformas, kad valstybė struktūriškai neužstrigtų praeityje.
Iš pradžių darau, po to galvoju
Na, o dar vienas ekonominis momentas susijęs su Lietuvos pozicija. Vilnius remia Baltarusijos opoziciją, kuri ragina šalies darbininkus nedirbti. Tačiau, jeigu rimtas streikas prasidėtų trąšų gamykloje "Belaruskalij", galėtų labai nukentėti Klaipėdos uostas, per kurį eksportuojama didelė šios įmonės produkcijos dalis.
Anot uosto rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktoriaus Artūro Drungilo: "Mus situacija labai neramina. Kokią tai iš tikrųjų gali turėti įtaką, mes negalime pasakyti, galime tik pasakyti, jog tai gali turėti ir turės, jeigu sustos eksportas". O pastarasis yra pavojuje ne tik dėl streiko.
Jau seniai kalbama, kad dėl agresyvios politinės Vilniaus pozicijos Baltarusijos atžvilgiu Lukašenka gali pakeisti šalies eksporto/importo vartus ir vietoj Lietuvos pasirinkti Latviją (kuri, beje, stengiasi reaguoti į situaciją maksimaliai atsargiai, kiek tai leidžia vakarietiškas solidarumas) ir/ar Rusiją. Ligi šiol ekonominis argumentas sulaikydavo jį nuo permainų, ir Lietuvos valdžia tikisi, kad taip bus ir toliau. Bet šiandien Vilniaus vaidmuo Baltarusijos "demokratizacijoje" pasidarė ypač didelis, ir Lukašenkos kantrybė gali pasibaigti. Ir viso gero didžiuliai pinigai?
Ar Lietuvai to reikia? Žinoma, ne. Tačiau ir pigi baltarusiška elektra jai būtų naudinga, o ji dėl politinių priežasčių jos atsisako. Tokiu būdu, Vilnius tradiciškai vykdo politiką, kuri prieštarauja šalies ekonominiams interesams. Ir tai dar galima būtų suprasti, jeigu dideli Vakarų partneriai ją kaip nors kompensuotų. Tačiau jie ne tik to nedaro, bet dar ir patys elgiasi kur kas pragmatiškiau (pavyzdžiui, Vokietija "Šiaurės srauto 2" atveju, nepaisydama amerikiečių spaudimo).
Tikėtis, kad Lietuva gaus ką nors reikšmingo Baltarusijos demokratizacijos/liberalizacijos atveju irgi neverta, nes ten greitai atsiras žymiai stipresnių žaidėjų, kurie nustums į šalį tokius kaip ji: "Padėjote? Ačiū. Dabar jau mes be jūsų". Tokiu būdu, Baltarusijos krizės kontekste dar kartą iškyla klausimas: kieno interesus gina Lietuvos valdžia — savo ar tų, kurie bando plėsti įtaką posovietinėje erdvėje svetimomis rankomis?
Šiuo metu situacija kaimyninėje šalyje lyg ir aprimsta, revoliucinė banga atslūgsta, žmonės ima suprasti, kad opozicijos su Vakarais užnugaryje rūpinimasis jų "gerove" yra apgaulingas ir kad Lukašenką yra už ką kritikuoti, bet jo nuvertimo atveju šalis gali virsti antrąja Ukraina. Tad reikia tikėtis, kad ekonominiuose Lietuvos santykiuose su Baltarusija niekas nepasikeis. Tačiau, kai Lukašenka galutinai stabilizuos padėtį, jis gali juos pakoreguoti, ir Lietuvai tai gali labai nepatikti (net alternatyvi nafta, galimai, keliaus į Baltarusiją ne per Klaipėdą). Bet nukentės, kaip visada, ne kažkieno užsakymą vykdantis elitas, o verslas ir paprasti piliečiai.
Tad gal jau metas pradėti pirma galvoti, o po to daryti?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
