VILNIUS, rugsėjo 28 — Sputnik. Iki TSRS žlugimo Lietuva nenutraukė sovietų ir lietuvių savitarpio pagalbos sutarties, todėl teisiškai nederėtų kalbėti nei apie tuometinę jos okupaciją, nei apie jos reokupaciją 1991 metų sausį, sakė Rusijos istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas.
Pirmadienį jis kalbėjo naujienų agentūroje "Rossija segodnia" internetiniame dokumentinio leidinio "Gyventojai praneša... Dokumentų apie politinę situaciją Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, 1939 metų rugpjūtis–1940 metų rugpjūtis, rinkinys", kurį išleido "Istorinės atminties" fondas, pristatyme. Leidinys, skirtas Baltijos šalių įstojimo į TSRS 80-mečiui, į mokslo apyvartą išleidžia anksčiau nežinotus sovietų užsienio žvalgybos dokumentus. Jie žymiai papildo esamą sovietų politikos supratimą Baltijos šalyse. Rinkinyje yra išslaptinti dokumentai iš Rusijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos archyvų, kurių didžioji dauguma leidžiama pirmą kartą.
Pristatymo metu buvęs TSRS KGB karininko Michailo Golovatovo, Lietuvoje nuteisto už akių "Sausio 13-osios" byloje, advokatas Ryšardas Burda paklausė, kaip naujų istorinių dokumentų skelbimo fone susieti dabartinius Vilniaus pareiškimus apie Sovietų Sąjungos reokupaciją 1991 metų sausio mėnesį.
Pasak Diukovo, nedera kalbėti apie tariamą 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje dėl vienos paprastos priežasties.
"Papildomo sovietų kariuomenės kontingento įvedimas 1940 metų birželį buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusį 1939 metų TSRS ir Lietuvos susitarimą dėl savitarpio pagalbos. Lietuva sutarties nenutraukė. Lietuva nepaskelbė, kad ši sutartis yra negaliojanti ir kad Sovietų Sąjungos veiksmams prieštarauja", — cituoja Diukovą RIA Novosti.
Šis dokumentas tebegalioja net ir įvedus sovietų karius į Lietuvos teritoriją, o tai pašalina Sovietų Sąjungos okupacijos tezės teisinę prasmę, pabrėžė istorikas.
Kalbėdamas apie 1990-ųjų pradžios įvykius, Diukovas priminė, kad 1990 metų viduryje Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos paskelbė negaliojančiomis sutartis, kurias šios šalys sudarė su Sovietų Sąjunga iki 1939 metų rudens, būtent prieš sutartis su Maskva dėl savitarpio pagalbos.
"Tai reiškia, kad 1990 metais šių šalių Aukščiausiosios Tarybos pripažino, kad šios sutartys ir toliau veikia. Ir, pasak daugelio Vakarų teisininkų... šios sutartys toliau veikė iki 1994 metų, tai yra, iki galutinio sovietų kariuomenės išvedimo iš Baltijos šalių teritorijos", — pridūrė Diukovas.
Pasak jo, jei šios sutartys buvo pripažintos 1990 metais ir toliau veikė iki 1994 metų, "apie jokią reokupaciją negali būti nė kalbos".
1991 metų sausio mėnesio įvykių teismą Diukovas pavadino ne teismo procesu, o tiesiog "šališku teismu". Lietuvos teismas ignoruoja didžiulį sovietinio tyrimo dokumentų rinkinį, kuris aiškiai rodo, kad bent dalis žmonių 1991 metų sausio 13 dieną "buvo nužudyti ne sovietų karių rankomis", pridūrė jis.
"Tai yra faktai, kurių, deja, Lietuvos teisingumas nepaiso. Iš esmės, galime sakyti, kad Lietuvos teisėjai, Lietuvos teisėsaugos institucijos trukdo teisingumui. Deja, jie trukdo dėl politinių priežasčių", — apibendrino Diukovas.
2016 metais Lietuvoje prasidėjo teismo posėdžiai "Sausio 13-osios įvykių byloje". Lietuvos prokuratūra tvirtina, kad žmones, kurie išėjo į protesto akcijas ir žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausį, buvo nužudyti sovietų karių, tačiau jie nepateikia jokių įrodymų. 1991 metų sausio įvykių dalyviai iš sovietų pusės nurodo, kad 1991 metais įvyko provokacija, o šaudoma į vilniečius buvo iš namų stogų.
1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomybę. 1991 metų sausio mėnesį Lietuvoje prasidėjo protestai, į valstybę atgabentos specialiosios pajėgos. Sausio 13-osios naktį sovietų šarvuočių kolona patraukė į Vilniaus centrą. Per susirėmimus prie televizijos centro žuvo 14 žmonių, per 600 buvo sužeista. Tai pat įvykių metu nuo šūvio į nugarą žuvo Tarybinės armijos desantininkas leitenantas Viktoras Šackichas.
Vilniaus apygardos teismas 1991 metų įvykiuose pripažino kaltais 67 Rusijos Federacijos piliečius. Didžioji dalis kaltinamųjų už akių buvo nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis, dviem iš jų — 2014 metais Lietuvoje sulaikytam sovietų armijos atsargos pulkininkui Jurijui Meliui buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, jo kolegai, Lietuvos gyventojui Genadijui Ivanovui — ketverių metų.
Rusijos Federacijos Valstybės Dūma priėmė pareiškimą dėl "Sausio 13-osios bylos", pavadindama ją "politiniu procesu pagal blogiausias "baudžiamojo teisingumo" tradicijas", ir "neturinčią nieko bendra su žmogaus teisių ir laisvių apsauga". 2018 metų liepos mėnesį Rusijos Federacijos tyrimų komitetas iškėlė bylą prieš Lietuvos prokurorus ir teisėjus dėl nekaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
