VILNIUS, rugsėjo 29 — Sputnik. Iki TSRS žlugimo Lietuva nenutraukė TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties, todėl teisiškai neteisinga kalbėti nei apie tuometinę jos okupaciją, nei apie pakartotinę okupaciją 1991 metų sausį, pareiškė Istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas. Apie tai praneša RIA Novosti.
Pirmadienį jis kalbėjo naujienų agentūroje MIA "Rossija segodnia" dokumentinio leidinio "Gyventojai praneša... Dokumentų rinkinys apie politinę situaciją Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, 1939 metų rugpjūtis–1940 metų rugpjūtis", kurį išleido Istorinės atminties fondas, virtualiame pristatyme. Leidinys, kurio išleidimas sutapo su Baltijos šalių įstojimo į TSRS sudėtį 80-mečiu, į mokslo apyvartą išleidžia anksčiau nežinotus sovietų užsienio žvalgybos dokumentus. Jie žymiai papildo esamą sovietų politikos supratimą Baltijos šalyse. Į rinkinį pateko išslaptinti dokumentai iš Rusijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos archyvų, kurių didžioji dauguma išleidžiama pirmą kartą.
Pristatymo metu TSRS buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo, nuteisto už akių Lietuvoje pagal "Sausio 13-osios bylą", advokatas iš Lietuvos Ryšardas Burda paklausė, kaip naujų istorinių dokumentų skelbimo fone žiūrėti į dabartinius Vilniaus pareiškimus apie Sovietų Sąjungos reokupaciją 1991 metų sausį, kuria grindžiamas visas procesas šioje byloje.
Pasak Diukovo, neteisėta kalbėti apie tariamą 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje dėl vienos paprastos priežasties.
"Papildomo sovietų karių kontingento įvedimas 1940 metų birželį buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusią 1939 metų TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį. Lietuva sutarties nenutraukė. Lietuva nepaskelbė, kad ši sutartis yra negaliojanti ir kad sovietų veiksmai jai prieštarauja", — pasakė Diukovas.
Šis dokumentas toliau veikė net įvedus sovietų kariuomenę į Lietuvos teritoriją, dėl to tezė, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, netenka teisinės prasmės, pabrėžė istorikas.
Kalbėdamas apie 1990-ųjų pradžios įvykius, Diukovas priminė, kad 1990-ųjų viduryje Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos pareiškė, jog sutartys, kurias šios šalys sudarė su Sovietų Sąjunga iki 1939-ųjų rudens, o būtent prieš sutartis su Maskva dėl savitarpio pagalbos, yra negaliojančios.
"Tai yra, 1990 metais Aukščiausiosios šių šalių Tarybos pripažino, kad šios sutartys ir toliau veikia. Ir, daugelio Vakarų teisininkų manymu... šios sutartys toliau veikė iki 1994 metų, tai yra, iki galutinio sovietų kariuomenės išvedimo iš Baltijos šalių teritorijos", — pridūrė Diukovas.
Pasak jo, jei šios sutartys buvo pripažintos 1990 metais ir toliau veikė iki 1994 metų, "apie jokią pakartotinę okupaciją negali būti nė kalbos".
Procesą apie 1991 metų sausio įvykius Diukovas pavadino ne teismu, o tiesiog "šališku teismu". Lietuvos teismas ignoruoja didžiulį sovietinio tyrimo dokumentų rinkinį, kuris aiškiai rodo, kad bent dalis žmonių 1991 metų sausio 13 dieną "žuvo toli gražu ne nuo sovietų karių rankų", — pridūrė jis.
"Tai yra faktai, kuriuos, deja, ignoruoja Lietuvos teisingumas. Tiesą sakant, galima sakyti, kad Lietuvos teisėjai, Lietuvos teisėsaugos institucijos trukdo teisingumui. Deja, jie trukdo politiniais sumetimais", — apibendrino Diukovas.
2016 metais Lietuvoje prasidėjo teismo posėdžiai Sausio 13-osios įvykių byloje. Lietuvos prokuratūra tvirtina, kad žmonės, kurie išėjo į protesto akcijas ir žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausį, buvo nužudyti sovietų kareivių, tačiau ji nepateikia jokių įrodymų. 1991 metų sausio įvykių dalyviai iš sovietų pusės nurodo, kad 1991 metais įvyko provokacija, o šaudyta į vilniečius iš namų stogų.
1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė apie respublikos nepriklausomybės atkūrimą. 1991 metų sausio mėnesį Lietuvoje prasidėjo nesankcionuotos protesto akcijos, į respubliką buvo perkelti specialiųjų padalinių kariai. Sausio 13-osios naktį sovietų šarvuočių kolona patraukė į Vilniaus centrą. Per susirėmimus prie televizijos centro žuvo 14 žmonių, per 600 buvo sužeista. Vilniaus apygardos teismas 1991 metų įvykių byloje pripažino kaltais 67 Rusijos Federacijos piliečius. Dauguma kaltinamųjų už akių buvo nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis, dviem iš jų — sovietų armijos atsargos pulkininkui Jurijui Meliui, kuris buvo sulaikytas Lietuvoje 2014 metais, ir jo bendradarbiui, Lietuvos gyventojui Genadijui Ivanovui, — paskirtos atitinkamai septynerių ir ketverių metų laisvės atėmimo bausmės.
Rusijos Federacijos Valstybės Dūma priėmė pareiškimą dėl teismo proceso "Sausio 13-osios byloje" apie 1991 metų įvykius Lietuvoje, pavadinusi jį "politiniu procesu pagal blogiausias "baudimo teisingumo" tradicijas, kuris neturi nieko bendro su žmogaus teisių ir laisvių apsauga". 2018 metų liepą Rusijos Federacijos Tardymo komitetas inicijavo bylą prieš Lietuvos prokurorus ir teisėjus dėl nekaltų žmonių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal 1991 metų įvykių Vilniuje tyrimo rezultatus.
