Naujajame juodajame sąraše yra šeši aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų, Gynybos ministerijos ir prezidento administracijos atstovai, taip pat Valstybinis organinės chemijos ir technologijų mokslinių tyrimų institutas. Šaltiniai teigia, kad šie asmenys "galėjo žinoti apie apnuodijimą arba dalyvavo jį planuojant".
Taigi, pasak Europos Sąjungos, Rusijos valstybė vykdo politines žmogžudystes (ir bandymus jas įvykdyti), tam panaudodama cheminius ginklus sausakimšose vietose. Tinkama bausmė už tai, pasak europiečių, yra turto įšaldymas ir draudimas atvykti keliems galbūt tame dalyvaujantiems Rusijos pareigūnams.
Kalbant apie likusius dalykus, tokie veiksmai, kuriuos tariamai vykdo Rusija, nėra priežastis Europai kaip nors pakeisti bendradarbiavimą su mūsų šalimi. Be to, Berlynas, kaip dabartinių įvykių iniciatorius ir varomoji jėga, yra suinteresuotas "gerais ar bent jau pagrįstais santykiais" su Maskva, nes, pasak Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministro Heiko Maso, tai, kas įvyko, "nekeičia geografijos", o jo šalis gyvena iš "prekybos ir mokslinių mainų".
Šių faktų visumoje reikia ieškoti beprecedentės griežtos pastarojo meto retorikos Rusijos atžvilgiu paaiškinimo.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau šiandien priėmusi sprendimą ES iš tikrųjų suteikė kokybiškai naują pobūdį savo akistatai su Rusija. Norint suprasti, kas tai yra, būtina prisiminti netolimą praeitį.
Dabartinis epizodas buvo trečias didelis Vakarų ir Rusijos santykių įsiplieskimas per kelerius metus. Pirmasis buvo 2014–2015 metais ir yra susijęs su tuometiniais audringais įvykiais. Antrasis įvyko 2018 metais dėl "Skripalių bylos". O dabar — incidentas su Navalnu.
Šių procesų organizatorius ir variklis visada buvo skirtingos imperijos. 2010-ųjų viduryje JAV tapo pagrindine jėga, kuri tuo laikotarpiu surengė didžiulę spaudimo Rusijai kampaniją. Savo ruožtu Skripalių skandalą įkvėpė Didžioji Britanija.
Abiem atvejais žemyninė Europa veikė kaip varomoji jėga, iš kurios tikėtasi pagrindinių aukų kovoje su Maskva. Be to, amerikiečiams pirmą kartą sekėsi gana neblogai: būtent Europos Sąjunga patyrė didžiausią smūgį paskelbusi sankcijas ir sulaukusi atsakomųjų sankcijų iš Rusijos. Tačiau tai buvo gana nuspėjama, nes Rusija yra daug reikšmingesnė ES ekonominė partnerė nei JAV ar Jungtinė Karalystė.
Europa pasimokė iš skaudžios patirties ir gana greitai pakeitė vykstantį sankcijų karą ekonomiškai neskausmingomis priemonėmis, nuolat papildydama begalinius sąrašus ir periodiškai išsiųsdama diplomatus.
Galima daryti prielaidą, kad raminama Maskvos užsienio politikos retorika, kuri anksčiau buvo girdėta net griežčiausio antirusiškos kampanijos Vakaruose paūmėjimo laikotarpiais, buvo skirta pirmiausia jai — žemyninei Europai. Užduotis buvo pasiekti Europos sostinių pragmatizmą ir sveiką protą, kad jos nesileistų Vašingtono ir Londono rankose paverčiamos klusniu instrumentu. Ir tai pavyko.
Dabar Europa — o ypač Vokietija — nusprendė savarankiškai sužaisti ta pačia korta, kurią anksčiau naudojo jos bendražygiai Vakarų Vakaruose: išpūsti grandiozinį rusofobišką skandalą po visą pasaulį, kad pasiektų kai kuriuos savo tikslus.
Skirtumas tas, kad jei Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija iš tikrųjų tikėjosi efektingo antirusiško poveikio, tai tikslas čia aiškiai yra kitoks — vien todėl, kad paskelbta "bausmė" Rusijai vėlgi yra absoliučiai simbolinio pobūdžio. Kita vertus, vertingiausias ir trapiausias dvišalių santykių objektas "Nord Stream-2" šiuo metu yra kruopščiai saugomas vokiečių ir nuo jo nukreipiamas smūgis.
Labiausiai tikėtina, kad Berlynas, o kartu ir Paryžius bei Briuselis po "rusų" temos priedanga sprendžia savo vidines problemas naudodamiesi šiuo deriniu kaip pažįstamu patogiu įrankiu, o Navalną išnaudoja kaip preferanso "balvoną".
Bet kelis dešimtmečius būdama antraeiliuose geopolitiniuose vaidmenyse ir sutelkusi dėmesį į ekonomiką, "prekybą ir mokslinius mainus", Europa prarado įgūdžius įgyvendinant sudėtingas politines ir žvalgybos operacijas. Iš čia išplaukia vis daugiau nuostabą keliantys kliedesiai aplink Navalno istoriją, kurioje jau pareikšti įtarimai dėl dvigubo tinklaraštininko apnuodijimo. Atsižvelgiant į tai, britai "Skripalių byloje" atrodo kaip profesionalumo guru.
O grėsmingas pirštas, kurį europiečiai rodė kaip bausmę valstybei, apkaltintai cheminio ginklo naudojimu ir bandymu įvykdyti politinę žmogžudystę, sukelia atskirą nuostabą.
Taigi, jei Europa nusprendžia savarankiškai dalyvauti žaidime su tokiais koziriais, ji turi būti pasirengusi tam, kad turės mokėti kaip suaugęs žmogus.
Iš tiesų, didžiojoje politikoje ir turint tinkamą Maskvos vaizduotę (o jūs galite tuo įsitikinti), priemonių, kurios yra tikrai jautrios Europos partneriams, diapazonas viršija grynai ekonominius apribojimus, kurių jie taip uoliai vengia.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
