VILNIUS, spalio 16 — Sputnik. Apie tai, su kokiais sunkumais gali susidurti taikos misija ir kaip jie bandė užkirsti kelią konfliktui 1990-ųjų pradžioje — RIA Novosti autoriaus Antono Lisicyno medžiagoje.
Negirdėjo atsakymo
Dėl "žydrųjų šalmų" pirmiausia turėtų susitarti Azerbaidžanas ir Armėnija. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pabrėžė: "Bet koks taikdarių, stebėtojų dislokavimas, kad ir koks jis bebūtų, yra įmanomas tik gavus abiejų pusių sutikimą". Ir pridūrė: "Kol kas mes negirdėjome atsakymo šiuo klausimu".
Spalio 14 dieną Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu Turkijos televizijos kanalui "Haber Turk" sakė: "Jei viena iš šalių vetuos, tai bus neįmanoma. Antras dalykas yra tas, kad visi turi suprasti, jog tai yra suvereni Azerbaidžano teritorija. Be mūsų sutikimo niekas negali nieko išsiųsti. Tai yra tarptautinės teisės pažeidimas".
Azerbaidžano lyderis priminė, kad stebėtojų įvedimą numato pagrindiniai taikaus susitarimo principai.
"Bet tai yra paskutinis momentas. Klausimas vis dar yra diskusijos etape, nes nėra rimtų poslinkių", — sakė Alijevas.
Jis mano, kad būtina įtraukti Turkiją į derybas, ir abejoja vadinamosios ESBO Minsko grupės, kuri nuo 1992 metų sprendžia Karabacho konfliktą, veiksmingumu. Jos pirmininkai yra Rusija, Prancūzija ir JAV, o jos nariai, be Armėnijos ir Azerbaidžano, yra Baltarusija, Vokietija, Italija, Švedija, Suomija ir Turkija.
"Šioje grupėje yra šalių, kurios neturi galimybės patekti į regioną ir neturi įtakos, — paaiškino Alijevas. — Jei norime išspręsti konfliktą, mums reikia valstybių, kurios galėtų tikrai prisidėti prie susitaikymo. Žinoma, mes matome Turkiją šiame vaidmenyje".
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pažymėjo, kad reikėtų apsvarstyti galimybę su Rusijos taikdariais.
"Tačiau tokie klausimai turėtų būti aptarti platesniame kontekste ESBO Minsko grupės rėmuose", — "Al Jazeera" kanalui sakė Armėnijos lyderis.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generalinis sekretorius Stanislavas Zasas informavo, kad KSSO Nuolatinė taryba gavo Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano ir Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakaniano kreipimusis dėl padėties Kalnų Karabache.
"Regione vyksta aktyvios diskusijos dėl taikos palaikymo", — sakė Zasas. Taip pat jis patikslino: "Mes sveikiname šalių, kurios yra ESBO Minsko grupės narės, dalyvavimą tik jų įgaliojimų ribose".
Spalio 9 dieną Armėnijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrai Zograbas Mnacakanianas ir Džeichunas Bairamovas, tarpininkaujant Sergejui Lavrovui, Maskvoje susitarė dėl paliaubų. Ugnis turėjo būti nutraukta nuo kitos dienos vidurdienio. Tačiau karo veiksmai atsinaujino.
Tarpusavio praraja
Rusijos Kaukazo ekspertas, politikos mokslų kandidatas Artūras Atajevas pasakoja apie sunkumus, laukiančius taikdarių.
"Geografiškai regionas yra labai sunkus. Kol kas nėra supratimo, kur nubrėžti kontaktinę liniją. Viena pusė mano, kad Kalnų Karabachas ir septyni netoliese esantys regionai priklauso NKR (nepripažinta Kalnų Karabacho Respublika — Sputnik). Kitiems — pats Karabachas ir aplinkinės žemės — Azerbaidžano teritorija. Tarp šių požiūrių yra spraga", — sako jis.
Pasak politologo, kol vyksta karo veiksmai, nėra rimtų ir objektyvių taikos palaikymo misijos diskusijų prielaidų.
"Tačiau yra nauja eskalacija. Akivaizdu, kad konflikto zonoje yra sukarintų formacijų narių, kurie pasirengę sutrikdyti bet kokius susitarimus. Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas paminėjo, kad kovotojai iš Artimųjų Rytų buvo dislokuoti į Kaukazą. Šiaip sau tokie pareiškimai nedaromi", — pabrėžia Atajevas.
Viena vertus, Rusija turi patirties vykdant taikos palaikymo pajėgas Kaukaze — Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tai padėjo konflikto šalims užmegzti bent šiokį tokį dialogą. Tačiau Gruzijos armijos išpuolis prieš Rusijos stebėtojus Cchinvalyje iš esmės diskreditavo priešininkų atskyrimo su trečiosios jėgos pagalba idėją. "Kariškiai, atliekantys tokias užduotis, yra mokomi derėtis, kad ir kaip susiklostytų situacija. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje buvo susitarimai dėl ugnies linijos, bekontaktės zonos ir panašiai. Jie atidžiai pasvers "už" ir "prieš", atsakydami į klausimą, ar verta kontingentą įvesti į kitą karštąjį tašką", — savo nuomone dalijasi ekspertas.
Galima išeitis yra KSSO pajėgų dalyvavimas padalijant šalis. "Tai būtų augimo taškas pačiai organizacijai", — mano Atajevas.
Devintajame dešimtmetyje ir 1990-ųjų pradžioje konfliktuojančias regiono šalis atskyrė sovietų armijos dalis ir TSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė. Tačiau ne visi juos suvokė kaip taikdarius — jų teigimu, armėnai ir azerbaidžaniečiai priekaištavo kariuomenei už pagalbą priešui.
Sergejus Šatko vykdė užduotis Kalnų Karabacho autonominiame regione kaip vyriausybinio ryšių pulko padalinio dalis. Jis savęs nevadina karo veiksmų veteranu — per Karabachą perėję kariai tokio statuso neturi. Jis suveda paraleles tarp nesuprantamos tų metų "taikdarių" teisinės padėties ir painios 1990-ųjų pradžios politinės padėties.
"Mes konfliktuojančius žmones laikėme tautiečiais, kurie turi susitaikyti ir išvengti smurto, — prisimena Šatko. — Kaip sakė TSRS Vidaus reikalų ministerijos mokyklos auklėtinių bataliono Sumgaite karininkas: "Vyksta pogromai, žmonės žudomi, o mūsų užduotis yra parodyti, kad sovietų valdžia čia buvo, yra ir bus. Bet nieko neišėjo. Matyt, centras nesuprato, kaip išspręsti situaciją. Žmonės susitiko su daug įvairių protingų žmonių, bet buvo ir tokių, kurie spjaudė mums į nugarą, kaltino, kad palaikome kitus. Ne taikos jiems reikėjo, o mūsų kulkosvaidžių šaudyti vieniems į kitus".
Paskutiniai daliniai paliko Stepanakertą 1992 metų pavasarį, šalys iš tikrųjų kovojo, todėl buvo organizuota karinė operacija, kad būtų išvesti jau neegzistuojančios šalies kariuomenės daliniai.
"Abiejų pusių politikai siekė ne taikos, o valdžios. Tada po karo bangos priedanga atėjo nacionalistai, — tęsia Šatko. — Vienintelis dalykas, ko jie norėjo, buvo pergalė jų sąlygomis. Nieko kito. Karabachą paliko vidaus kariuomenė, buvusios sovietų armijos daliniai, ir viskas žlugo. Niekas nebandė atskirti kariaujančių šalių. Pasidalijus Raudonosios vėliavos Užkaukazės karinės apygardos turtą, šalys gavo ginklus ir karinę techniką. Prasidėjo visapusiškas karas".
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vidaus tarnybos generolas majoras Vladimiras Vorožcovas komandiruočių metu lankėsi Užkaukazėje. Dabar jis prisimena su skaudžia ironija: jo kolegos buvo "Armėnijos didvyriai", paskui "Azerbaidžano didvyriai" — priklausomai nuo to, kur jie atliko savo užduotis. "Būdavo taip, kad kariuomenė, būdama Armėnijos ar Azerbaidžano teritorijoje, buvo taip persmelkta vietinių gyventojų nuotaikos, kad jie beveik suvokė save kaip konflikto šalį, — prisipažįsta jis. — Taigi, pasigirdo kaltinimai, kad sovietų armija palaikė vieną ar kitą šalį. Tačiau daugiausia kariai gynė civilius gyventojus. Kai kurie dėl to paaukojo savo gyvybę".
Pasak Vorožcovo, Rusija turi ir taikos palaikymo misijos patirties, ir personalo. "Technologijos buvo sukurtos. Veiksmingiausia, bet sunkiai įgyvendinama užduotis yra bendras patruliavimas: konfliktuojančių šalių kariuomenė ir tarpininkas kartu tikrina kontaktinę liniją. Pirma, tai yra kontaktai tarp žmonių, antra, jie nešaudys į savo žmones", — aiškina jis.
Kas turi būti taikdariais, pasak Vorožcovo, priklauso ne tik nuo vietos gyventojų požiūrio. "Pasitikėjimas įgyjamas veiksmais. Tačiau pagrindinė sąlyga yra priešingų šalių sutikimas, kad būtų šie konkretūs kariai", — sako generolas. Ir tai yra grynai politinis klausimas. Tikslinga įvesti kontingentą, kai jo tikslai yra aiškūs. Tai suprantama Baku, Jerevane ir Maskvoje.
