Čia sudėtinga situacija su darbu, artimiausias didmiestis yra už šešių valandų kelio, daržovių čia neauginsi: vietovė prilyginta Tolimajai Šiaurei, yra nederlingas dirvožemis ir ilgos bei atšiaurios žiemos, rašo RIA Novosti autorė Marija Semionova savo straipsnyje.
Vietiniai gyventojai verčiasi augindami galvijus: beveik kiekvienoje šeimoje yra avių, karvių ar arklių. Iš kumelės pieno gaminamas kumysas pardavimui, prekiaukama mėsa. Dažnai gyventojai vos suduria galą su galu, kad tik užtektų žiemai nusipirkti malkų ir kombinuotų pašarų.
"Keturiasdešimt avių — tai mažai"
Raibekas Kalijevas visą savo gyvenimą praleido Koš-Agače. Jis turi žmoną ir tris suaugusius vaikus — dukra ištekėjo ir išvyko, o sūnūs kol kas yra su juo. Kaip ir dauguma vietinių, Raibekas turi namą su krosniniu šildymu. Užsidirba iš gyvulininkystės.
"Aš turiu dvylika arklių, karvių, taip pat yra mažų — ožkų ir avių. Pagal kaimo standartus — vidutinis gyvulių skaičius", — sako Kalijevas.
Pernai jis papjovė du arklius — ne tiek mėsos atsargoms, kiek kombinuotiems pašarams sutaupyti. Apskritai arkliai čia laikomi dėl kumelės pieno — iš jo gaminamas kumysas.
"Per vasarą iš kumyso galima užsidirbti ne mažiau kaip šimtą tūkstančių (1,1 tūks. eurų — Sputnik), jei turite daug arklių", — paaiškina Akatas Atabajevas (vardas pakeistas). Jis taip pat yra kilęs iš Koš-Agačo rajono — iš Tebelerio kaimo, esančio už 15 kilometrų nuo rajono centro.
Akatas yra studentas, mokosi elektriko profesijos Barnaule. Po to jis planuoja grįžti į gimtąjį kaimą ir ten dirbti. Jo šeima taip pat užsiima gyvulininkyste. "Beveik visi turi gyvulius. Mes turime keturiasdešimt avių — tai, greičiau, yra mažai. Mes taip pat laikome karves — dvidešimt galvų, jei skaičiuotume su veršeliais".
Suaugusias avis ir karves vietiniai gyventojai paprastai nuveda pas čabanus, kurie prižiūri vieną didelę bandą. "Piemenims sunkiausia. Jie eina į kalnus, kur praktiškai nėra ryšio, bet yra vilkai. Reikia stebėti kaimenę, o ten yra tūkstantis ar du tūkstančiai avių, du šimtai ar trys šimtai karvių", — paaiškina Akatas.
Veršelius iš pradžių gano patys šeimininkai — jaunikliams reikia daugiau dėmesio, kad jie nepasimestų. "Ryte išganame juos į ganyklą, vakare vedame atgal. Jei laiku neįvarysime, karvės neteks pieno".
Raibekas Kalijevas skundžiasi: gyvulininkystė šiuose atšiauriuose kraštuose nėra labai pelninga. "Aviną galima parduoti ne daugiau kaip už keturis tūkstančius (apie 45 eurus — Sputnik). Tai už suaugusį — o jį reikia auginti trejus metus. Bet dabar neperka dėl koronaviruso. Pinigų nėra, darbo nėra. O laikyti gyvulius apsieina brangiai: avižos arkliams — apie 20 tūkst. (220 eurų — Sputnik) už toną, kombinuoti pašarai — daugiau nei 16 (177 eurų — Sputnik). To pakaks iki gegužės pabaigos. Kartais dirbi nuostolingai. Tai priklauso nuo to, kokia žiema, ar žirgai ras ganyklą. Mano banda kol kas kalnuose. Bet šiandien snigo — vaje! Šiomis dienomis vyksiu pasiimti".
"Mongolai neatvažiuoja"
Koš-Agačas yra ant Čuisko trakto — trasa eina iki pat sienos su Mongolija, todėl kaimyninės valstybės gyventojai iki pandemijos čia buvo dažni svečiai.
"Jaučiamas sienos artumas, vasarą atvažiuoja turistai iš Mongolijos, perka iš mūsų urmu, paskui parduoda brangiau. Vasarą jų labai daug, parduotuvėse rikiuojasi eilės", — pasakoja Atabajevas.
Jie taip pat parduoda prekes iš Mongolijos gana palankiomis kainomis. "Bet dėl epidemijos nėra mongolų, o mūsų prekybininkai padidino kainas", — sielojasi Kalijevas.
Koš-Agačo rajoną, nepaisant jo atokumo, lanko turistai iš visos Rusijos. Čia yra pakankamai gamtos įžymybių, viena pagrindinių — Altajaus "Marsas": įvairiaspalviai kalnai, kuriuos labai mėgsta fotografuoti.
View this post on Instagram
Vietinis gyventojas Chanbarbekas Uvalinovas tuo pasinaudojo: jis atidarė turizmo bazę už 27 kilometrų nuo rajono centro ir pradėjo auginti kupranugarius — daugiausia fotosesijoms. "Atvyksta iš visur — buvo svečių iš Kemerovo, Novosibirsko... Mūsų turizmas vystosi, yra ką pamatyti: "Marso" kalnai, karšti ir šalti šaltiniai, ledynai. Taigi, šiltąjį sezoną praleidžiu turizmo bažėje, priimu svečius", — detalėmis dalijasi Chanbarbekas.
Vasarą turistų džiaugsmui Uvalinovas ten atveda kupranugarius. Žiemą jis juos laiko automobilių stovėjimo aikštelėje, už keturių kilometrų nuo Koš-Agačo. Kažkada rajone buvo kolūkis ir šių gyvūnų buvo daug, tačiau dabar "kupriniais" gyvūnais užsiima labai mažai žmonių. "Kupranugariai nyksta. Jų turi tik pora žmonių rajone. Noriu nusipirkti dar".
Kol kas jis turi tris individus — kartu su kupranugariuku, kuris gimė balandį. "Aš juos prižiūriu kaip avis, nieko sunkaus. Žiemą jie valgo šieną ir kombinuotus pašarus. Tačiau kupranugariai gimdo tik kartą per trejus metus. Patelė jauniklį nešioja 12 mėnesių — ne taip kaip karvės. Todėl jų yra tiek mažai", — aiškina pašnekovas.
Anksčiau Uvalinovas buvo suvirintojas, po to dėl sveikatos būklės paliko darbą ir pradėjo verslą. Be "kuprių", jis augina arklius ir karves. Ir net jakus: "Jų mėsa yra ekologiškai švari, bet su jais sunku, jie laukiniai".
"Paruošiame kiziaką"
Didžioji Koš-Agačo rajono dalis yra kalnų stepė. Medžių praktiškai nėra. Negalima auginti daržovių — žemė nederlinga. Tačiau Raibekas Kalijevas sako, kad pomidorus ir agurkus šiltnamyje galima auginti importuojamame juodžemyje.
Žvejyba nėra paplitusi: tinkamų vandens telkinių yra nedaug. Tarp vietinių medžiotojų taip pat nedaug. Kartais jie eina medžioti švilpikų. "Jie deda mėsą ar duoną prie urvo, švilpikai išeina ir patenka į spąstus arba juos nušauna. Tačiau medžioja tik žiemą, nes vasarą lengva pasigauti marą", — patikslina Akatas Atabajevas.
View this post on Instagram
Be mėsos, vietiniai gyventojai prekiauja avių ir ožkų vilna. Kaime yra keletas darbo vietų: administracijoje, mokykloje, parduotuvėse, ligoninėje. Atabajevo tėvas yra stalius, motina — paštininkė.
Daugelis turi nuosavą transportą. "Tie, kas turi mašiną, bet neturi darbo, dirba taksi vairuotojais ir taip užsidirba pragyvenimui", — priduria Atabajevas.
Iki Gorno-Altajsko yra maždaug šešios valandos kelio. "Keliai normalūs, šiemet viską sutvarkė".
Koš-Agačo kaime yra ligoninė, mažesniuose kaimuose, priklausančiuose rajono centrui, yra nedideli felčerio akušerijos taškai. Rajone nėra centrinio šildymo: mokykloms ir administraciniams pastatams šilumą teikia katilinė. Privačiuose namuose — krosnys.
"Čia šalta. Esant minus 25, ją lengva iškūrenti, visi įprato, bet jei nukrenta iki 40 laipsnių šalčio, namas ilgai šildomas. Visi perka malkas, taip pat ruošia kiziaką dėl visa ko. Nėra kanalizacijos sistemos, tualetas yra lauke. Kai kurie turi savo šulinį, kiti paima iš bendro šulinio", — apibūdina kasdienes buities subtilybes studentas.
"Žiemai reikia dviejų mašinų malkų ir keturių–penkių tonų anglies. Kūrenama čia nuo rugsėjo iki birželio", — sako Kalijevas.
"Kaip protėviai, taip ir mes toliau gyvename", — apibendrina Chanbarbekas Uvalinovas.
Beje, 2014 metais Koš-Agače buvo atidaryta viena didžiausių saulės elektrinių Rusijoje. Ir tai nėra atsitiktinumas: kalnų stepėje, nepaisant atšiaurių žiemų, yra daug saulės. Tačiau naujovės čia praktiškai nebuvo pastebėta — ir anksčiau gyventojai nesiskundė elektros energijos tiekimo sutrikimais. Visiems rūpi aktualesni klausimai: kur rasti pigesnių kombinuotų pašarų ir malkų, kad tiek žmonės, tiek gyvūnai galėtų saugiai išgyventi žiemą.
