Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raskevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?
Kas tasai "profesionalusis gėjus"?
Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.
Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raskevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.
Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raskevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.
Tik cirkas?
Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raskevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raskevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?
Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.
Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.
Tikroji problemos reikšmė
Pats Raskevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...
Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.
Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raskevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.
Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raskevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kur anksčiau laimėdavo tautinių mažumų remiamų partijų atstovai — karšti LGBT vertybių priešininkai.
Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
