Sakykime, 2012 metų gruodžio mėnesį Ukrainos nacionalistai viešai pakabino ant tilto Kijevo centre Kalėdų senelio ir Snieguolės iškamšas su užrašu "Jie norėjo pakeisti Šv. Mikalojų", rašo RIA Novosti medžiagoje autorius Vladimiras Kornilovas.
O jau įvykus valstybės perversmui Kijeve, visur su nauja jėga prasidėjo išpuoliai prieš mūsų bendras Naujųjų metų tradicijas. Jau per pirmųjų Naujųjų metų po Maidano šventę buvo raginama tai padaryti "ukrainietiškai", tai yra, be Kalėdų senelio. Ir tada įvairios oficialios valdžios institucijos pradėjo primygtinai "rekomenduoti" atsisakyti šio pasakos personažo per vaikų renginius.
Prieita prie to, kad šiais metais pagrindinių Naujųjų metų švenčių Ukrainoje organizatorius Igoris Dobruckis, kuris buvo kritikuojamas už bandymą uždėti raganos kepurę ant Kijevo eglutės, teisinosi: "Dabar juk koks laikas: meškos ant eglutės negalima — ji rusų, Kalėdų senelio negalima — tai sovietų. To negalima, ano negalima — kūrybai visiškai nieko neliko!" Juokingiausia tai, kad prieš kelerius metus būtent Dobruckis buvo vienas iš mūsų tradicijų draudimo Kijeve iniciatorių. Jis pareiškė: "Kalėdų senelis — išgalvotas personažas ir sovietinės praeities atgyvena. Mes turime to atsisakyti". Dabar, matote, skundžiasi dėl tos pačios "atgyvenos" draudimo.
Kuo tik Ukrainos nacionalistai nekaltino Kalėdų senelio! Įvairūs šaltiniai jį vadina "kruvinu imperatoriumi", "komunorusišku", "senosios sistemos atgyvena". Ukrainos švietimo institutas skaitytojams paaiškino, kad Kalėdų senelis ir Snieguolė yra TSRS politinės sistemos "agitatoriai ir propaguotojai", jie, matote, yra (o, siaube!) "pozityvios informacijos nešėjai". O jaunimo nacionalistinis kongresas šią Naujųjų metų tradiciją priskyrė "vienai iš daugelio Rusijos sąvaržų", būtent tuo paaiškinant būtinybę kovoti prieš tai.
Žinoma, į visa tai galima žiūrėti su humoru, kaip dauguma tai ir daro mūsų šalyje. Tik pamanykite, eilinė siaurai mąstančių, neišsilavinusių žmonių užgaida, kurios pasaulėžiūrą riboja neapykanta ne tik savo kaimynams, bet ir malonioms savų žmonių šviesioms tradicijoms. Todėl jie ir yra nacionalistai.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad vienas pagrindinių šio neapykantos mechanizmo variklių daugelį metų buvo Vakarų "balsai", finansuojami iš JAV biudžeto. Dar tolimais 60-aisiais nepamirštamas senatorius Džozefas Makartis (Joseph McCarthy), kuris tapo visko antisovietinio ir antirusiško simboliu, gąsdino Amerikos vaikus su sovietiniu Kalėdų seneliu. Dabar ideologiniai Makarčio įpėdiniai tą patį bando padaryti ir Ukrainos informaciniame lauke.
Sakykim, Ukrainos redakcija "Radio Svoboda" jau seniai pasakoja savo skaitytojams apie tai, kaip "komunistai sunaikino kalėdines ukrainiečių šventes", vietoj to primindami "komunistinį Kalėdų senelio įvaizdį" ir tai, kaip tie patys ukrainiečiai didvyriškai priešinosi "svetimiems personažams — Kalėdų seneliui ir Snieguolei". Pabrėšime, kad šis ideologinis auditorijos apdorojimas buvo atliekamas dar gerokai prieš Maidaną. Ir juo labiau, jis labai išsiplėtė po pergalės ir vėliau prasidėjusios Ukrainos dekomunizacijos. Tas pats "radijas" netgi sukūrė atitinkamą internetinį žaidimą, kuriame siūlo pagalvoti apie "Kalėdų senelio dekomunizavimo" klausimą.
Šiuose resursuose, remiamuose Amerikos valstybės, nuolat pasakojama, kad Kalėdų senelis yra "sovietinės okupacijos" propagandos įrankis, sukurtas ir naudojamas tik ideologiniam Stalino represijų dangstymui. Ir dabar, po daugelio metų tokio požiūrio, tie patys resursai su malonumu praneša, kad gero Kalėdų senelio įvaizdis yra išspaudžiamas iš Ukrainos jaunimo.
Todėl galima konstatuoti, kad visa tai — daugelio metų sistemingo ideologinio viešosios nuomonės apdorojimo rezultatas, kuris yra nukreipiamas iš užsienio, Amerikos valstybės pinigais, o ne tik juokingos marginalų-banderaitų pastangomis. Pagrindinis šio darbo tikslas yra labai aiškus: įvaryti eilinį pleištą tarp mūsų tautų, sunaikinti ukrainiečių ir rusų vienybės suvokimą. Formulės "Ukraina nėra Rusija" įrodinėjimo procesas jau seniai baigtas, dabar ukrainiečiams primesta mintis, kad Ukraina gali būti tik "antirusiška", visiškas mūsų valstybės, jos tradicijų ir įsitikinimų antipodas.
Juk tai vyksta visais lygiais. Net tvirtinama, kad klastingi rusai iš ukrainiečių pavogė net Maslenicą, primesdami vieningos tautos idėją ir tradicijas, kurios yra "Ukrainos sovietizacijos, bolševikų režimo palikimas".
Taigi, ministrų lygiu paskutiniai — iš pirmo žvilgsnio linksmi — "mūšiai" dėl barščių, kurie gina šį istorinį Ukrainos paveldą nuo Rusijos agresijos. Beje, šio mūšio organizatorius, ukrainiečių kulinarijos ekspertas Jevgenijus Klopotenka su tokiu pačiu užsidegimu puolė mūsų bendras Naujųjų metų švenčių tradicijas, taip pat apibendrindamas ideologinį to pagrindą: "Aš neruošiu baltos mišrainės per Naujuosius metus, nes nenoriu matyti Sovietų Sąjungos savo lekštėje. Tai tarsi išeiti iš kalėjimo, bet toliau valgyti kalėjimo maistą".
Sutikite, kad savo mėgstamų salotų tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje tapatinimas su kalėjimo balanda — tam reikia įsigudrinti. Bet įsigudrina juk. Ir visa tai dėl aiškiai apibrėžto ideologinio tikslo: siekiant galutinio ir neatšaukiamo Ukrainos atskyrimo nuo mūsų bendros praeities ir, atitinkamai, nuo mūsų bendros ateities.
Negalima sakyti, kad šiame kelyje jiems viskas pavyksta. Pavyzdžiui, iki praėjusių metų Ukrainos sociologai fiksavo, kad vietos gyventojai (ypač šalies rytuose) vis dėlto mieliau gauna dovanas iš Kalėdų senelio, o ne iš Šv. Mikalojaus. Bet nieko, siekdami užsibrėžtos užduoties, sociologai šiais metais į klausimų sąrašą pateikė naują atsakymo variantą: "Nuo mylimo žmogaus". Nemaža dalis apklaustųjų iškart pasirinko šią galimybę. Tačiau dabar tai suteikia pagrindo teigti, kad "Kalėdų senelio šalininkų" skaičius Ukrainoje smarkiai sumažėjo. Ko nepadarysi dėl "išsivadavimo iš Rusijos ir sovietų praeities"!
Taigi, kad ir kaip juokinga tai kam nors atrodytų, tačiau daugelį metų — ne be Amerikos ideologinių sąjungininkų pagalbos — Kijevas į masinę sąmonę diegė idėją apie tai, kad Ukrainos ir Rusijos gyventojai skiriasi vienas nuo kito savo mentalitetu ir istorinėmis tradicijomis. Tiesa, Kijevo ideologai vis dar nesupranta, kiek tai žalinga ir pavojinga Ukrainos valstybingumui.
Iš esmės kurį laiką įmanoma įtikinti rusakalbio Ukrainos regiono gyventoją, kad jis ir jo artimiausi kaimynai iš Rusijos regiono — visiškai skirtingi žmonės, neturintys nieko bendro. Bet iškart po to kyla pagrindinė Ukrainos valstybės veikėjo bėda: kai tik sąlyginis Charkovo gyventojas (iš kur, beje, atsirado sovietinio Naujųjų metų eglės su Kalėdų senelio tradicija) supranta, kad jis skiriasi nuo sąlyginio Belgorodo gyventojo, jis staiga suvokia, kad su Vakarų Ukrainos gyventojais yra dar daugiau skirtumų. Tai liečia ir kalbą, ir kultūrą, ir bažnyčią, ir istorinės praeities suvokimą, ir mentalitetą, ir — taip — Naujųjų metų tradicijas (tai patvirtina aukščiau minėti sociologai). Atitinkamai, jei skirtumai tarp Charkovo ir Belgorodo piliečių yra tokie dideli, kad jie turi gyventi skirtingose valstybėse, tai neišvengiamai privers susimąstyti, kodėl Charkovo pilietis turėtų gyventi toje pačioje valstybėje su Lvovo gyventoju, tarp kurių yra dar daugiau skirtumų.
Rusų ir ukrainiečių mentalinės nesantaikos ideologai net nesuvokia, kad savo pseudoistorinėmis provokacijomis jie iš tikrųjų skatina separatizmą pačioje Ukrainoje. Tai reiškia, kad vis daugiau kalbų apie galimą naujų regionų atsiskyrimą nuo šios šalies turės dar daugiau pagrindo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
