Ukraina atskleidė savo atsparumo strategiją: 2025 metais visi nustebs

Praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybė posėdyje patvirtino Ukrainos ekonominio saugumo strategijos projektą iki 2025 metų

Dokumentui įgyvendinti liko du oficialūs žingsniai: kad atitinkamą dekretą pasirašytų prezidentas Zelenskis ir kad dokumentas būtų paskelbtas, rašo savo straipsnyje RIA Novosti autorius Valerijus Michailovas.

Ekonomikos viceministrė Svetlana Panajotidi pasakojo, kad pirmą kartą įstatymų lygiu buvo apibrėžta ekonominio saugumo samprata, taip pat pagrindiniai iššūkiai Ukrainos saugumui ir būdai, kaip juos įveikti. Net norėjosi patikėti. Jei nebūtų žinoma, kad Panajotidi yra "Naftogaz" vadovo Koboliovo, kuris yra kone pagrindinis Ukrainos ekonominio suvereniteto likvidatorius, civilinė žmona.

Ir apskritai: kuo mažiau ekonomikos išlieka Ukrainoje, tuo daugiau atsiranda visokių jai paremti skirtų strategijų ir programų, kurios iš tikrųjų nėra skirtos įgyvendinti, neįgyvendinamos, o kai ateina ataskaitos apie jas terminas — net neprisimenamos. Tai yra, jos yra darbo imitacija ir Kargo kulto daiktas.

Vertindami ekonominio saugumo požiūriu dešimt pirmtakų darbo metų 2010–2019 m., strategijos autoriai ekonominio saugumo būklę pripažino nepatenkinama. Taip pat tokius jos komponentus kaip finansinė ir pramoninė sauga. Padėtis su užsienio ekonomika, investicijomis ir inovacijomis bei makroekonominiu saugumu yra dar blogesnė: jų būklė įvertinta kaip pavojinga.

Autoriai kaip pagrindines aprašytų problemų priežastis įvardijo "ginkluotą Rusijos agresiją, laikiną dalies Ukrainos teritorijos okupavimą", taip pat ekonominių įtakos priemonių naudojimą (ypač sankcijas Ukrainos prekėms ir paslaugoms, įtaką kitoms valstybėms, siekiant priimti sprendimus, prieštaraujančius Ukrainos ekonominiams interesams), kaip vieną "iš Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Ukrainą būdų". Minimos, žinoma, ir tokios priežastys kaip žemas biudžeto drausmės lygis, didelis biudžeto deficitas, pajamų praradimas dėl mokesčių mokėjimo vengimo ir netgi ekonomikos deindustrializavimas, jos technologinis atsilikimas, pagrindinių priemonių nusidėvėjimas, per didelis importo prasiskverbimas į vidaus rinką, eksporto žaliavų struktūra, didelis korupcijos lygis ir daugybė kitų reiškinių, verčiančių Ukrainos ekonomiką į karstą.

Visiškai nepaminėta liko tik faktiškos išorės kontrolės, į kurią Ukraina pateko dėl Maidano, problema, kuris sukelia neišsprendžiamas ekonomines problemas. Tačiau ši tema, žinoma, Ukrainoje yra visiškai tabu. Tačiau Rusijos kuriamos problemos visgi išskirtos kaip pagrindinės. Nepaisant net to, kad buvo vertinamas laikotarpis nuo 2010 m., kuriame ketveri iš dešimties nagrinėjamų metų buvo iki Maidano. Jau nekalbant apie tai, kad aukščiau įvardytos problemos ir daugybė kitų visiškai nesusiję su Rusija.

Valstybės politikos tikslas ekonominio saugumo užtikrinimo srityje — tai pagrindinių nacionalinių ekonominių interesų ir ekonominio suvereniteto pasiekimas.

Strategijoje apibrėžiamos pagrindinės sąvokos — "ekonominis saugumas", "nacionaliniai ekonominiai interesai", "ekonominis patvarumas" ir "ekonominis suverenitetas".

Ekonominis saugumas — tai ekonomikos būklė, kai įgyvendinami pagrindiniai nacionaliniai ekonominiai interesai ir užtikrinamas ekonominis suverenitetas.

Pagrindiniai nacionaliniai ekonominiai interesai yra užtikrinti ekonominį patvarumą, aukštą Ukrainos ekonomikos konkurencingumą pasaulinėje ekonominėje aplinkoje, integracija į Europos ekonominę erdvę ir aukšto gyventojų gyvenimo lygio pasiekimas šiuo pagrindu.

Ekonominis patvarumas — tai ekonominės sistemos sugebėjimas atlaikyti sukrėtimų, ypač tų, kurie kyla dėl vidinių ar išorinių grėsmių, poveikį ir tęsti tvarų ekonomikos vystymąsi.

Ekonominis suverenitetas — tai valstybės nepriklausomybė įgyvendinant užsienio ir vidaus ekonominę politiką laikantis ir vykdant tarptautinius įsipareigojimus.

Apibrėžimai, žinoma, yra įdomūs.

Pavyzdžiui, Afganistano ir Somalio ekonomikos gebėjimas atlaikyti vidinių ir išorinių sukrėtimų poveikį ir netgi tam tikra prasme "tęsti tvarų vystymąsi" yra labai didelis. Vargu ar kas nors su tuo ginčysis. Tačiau šių dviejų šalių ekonominis patvarumas — abejotinas pavyzdys. Tačiau galima pastebėti, kad Ukrainos vadovybė nukreipia savo ekonomiką būtent į šį "vystymosi" kelią.

Taip pat gerai parašyta apie valstybės nepriklausomybę įgyvendinant ekonominę politiką, tačiau laikantis ir vykdant jai priskiriamus tarptautinius įsipareigojimus. Dabartinių Ukrainos lyderių požiūriu tai, galbūt, ir yra ekonominis suverenitetas. Nors iš tikrųjų — jo visiškas nebuvimas.

Jei prie šių dviejų apibrėžimų dar pridėtume ir aukštą Ukrainos ekonomikos konkurencingumą pasaulinėje aplinkoje, kurią turėti tiesiog nėra jokių šansų, paaiškėja, kad ekonominio saugumo nepavyks pasiekti net teoriškai. Bet veidrodžių pasaulyje viskas gali būti kitaip...

Užduotys, kurios turėtų leisti pasiekti apibrėžtą tikslą, yra akivaizdžios. Pavyzdžiui, finansinio saugumo srityje — laipsniškas biudžeto deficito mažinimas, neveiksnių paskolų lygio sumažėjimas ir pan. Pramonės saugumo srityje — aukštųjų technologijų pramonės šakų (kosmoso pramonės, aviacijos ir raketų statybos) potencialo atnaujinimas, naujų galimybių vystyti (atnaujinti) kritiškai svarbios produkcijos ir prarastų importuojamų komponentų viso ciklo nuosavos gamybos sukūrimas. Tai yra užduotys, kurios nustatytos pagal principą "už visą gerą, prieš visą blogą".

Tačiau su jų sprendimo mechanizmais viskas yra daug liūdniau. Pasirodo, visa tai, kas įvardyta, bus galima pasiekti nustatant tikslinius orientyrus, nuolat stebint ekonominio saugumo indikatorius, rengiant ir įgyvendinant valstybės valdžios institucijų atitinkamų sričių "išsamius planus valstybės politikos priemonių vystymuisi skatinti", sudarinėjant kasmetines ataskaitas, ir taip toliau.

Tai reiškia, kad iš tikrųjų strategija net giliai teoriškai nenumato nei mechanizmų, nei įrankių bent kokioms nors užduotims išspręsti, jau nekalbant apie jų aprūpinimą ištekliais...

Kaip, pavyzdžiui, Zelenskis ir kompanija ketina iki 2025 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimą pramonėje, statybose ir transporte nuo turimų 51–59 proc. (skaičiai akivaizdžiai sumažinti) privesti iki 30–40 proc., aukštųjų technologijų produkcijos dalį bendroje realizuotos produkcijos apimtyje padidinti nuo 2,9 procento iki 7–12 procentų, arba perpus sumažinti BVP energijos imlumą ir taip toliau? Ogi niekaip. Kargo kultas nereiškia, kad tai, kas sukurta jo rėmuose, turi veikti.

Kadangi ši strategija kartu su kitomis strategijomis ir programomis, kurios yra priimamos be sustojimo Ukrainoje, buvo rengiamos būtent Kargo kulto rėmuose, vienintelis jos tikslas — būti priimtai, kad susidarytų vaizdas, jog dirbama. Iki 2025 m. apie ją šimtą kartų pamirš. Ir greičiausiai jos autoriai jau nebus už ją atsakingi. Beje, jie nenustatė tarpinių tikslinių verčių. Ir tai liudija tik tai, kad jie patys aiškiai supranta ir savo perspektyvas, ir jų pagimdyto darbo padaro perspektyvas.