Vienpusiškumas ir dvigubi standartai. Nausėda sureikšmino Lietuvos politiką Kijeve

Faktiškai, visa Lietuvos vadovo kelionės į Kijevą esmė yra kalboje, kurią jis pasakė Aukščiausioje Radoje. Joje yra keli verti dėmesio momentai

Pirma, Nausėda pareiškė: "Lietuva mato nenuilstamas Ukrainos pastangas siekti politinio konflikto sprendimo Donbase. Nedviprasmiškai raginame Rusiją ir jos remiamas grupuotes nedelsiant įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimus".

Realybėje Kijevas taip siekia taikos, kad Donbasas šiuo metu ruošiasi naujam karui, nes apšaudymų iš Ukrainos pusės skaičius ženkliai padidėjo, ir prie skiriamosios linijos kaupiasi ukrainiečių pajėgos. Tačiau Vilnius nenori to matyti ir bendrai nepastebi nuoseklios Ukrainos kaip valstybės degradacijos (judėjimo "žlugusios valstybės" link) įvairiose srityse. O įdomiausias momentas susijęs su Minsko susitarimais.

Nausėda ragina Rusiją juos įgyvendinti. Maskva kaip tik neprieštarauja, o įvairūs Kijevo atstovai pastaruoju metu nuolat kalba, kad Minsko susitarimus reikia pakoreguoti. Atitinkamai, Lietuva, norėdama jų realizavimo, eina prieš Ukrainą. Ar Nausėda tiesiog pasakė standartinę frazę, net neįsigilinęs į situaciją? Atrodė dviprasmiškai ir nesolidžiai.

Antra, Lietuvos prezidentas pažymėjo: "Neabejojame, kad stiprios Ukrainos vieta — stiprioje Europoje. Nuoširdžiai džiaugiamės dėl Ukrainos civilizacinio pasirinkimo siekti europinės ir euroatlantinės integracijos, įtvirtinto šalies Konstitucijoje".

Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad visa Ukraina jokio civilizacinio pasirinkimo nedarė — jį padarė grupelė žmonių, kurie įvykdė antikonstitucinį perversmą, ir jų rėmėjai Vakaruose. Kitaip tariant, šalis "laužoma per kelį" civilizacine prasme su kruvinomis pasekmėmis, o Lietuvą tai nuoširdžiai džiugina.

Be to, reikia pažvelgti tiesai į akis — Europoje Ukraina niekam nereikalinga (tik jos ištekliai), nuo jos kaip ir nuo sankcijų Rusijos atžvilgiu dėl jos visi pavargo, ir europietiškas solidarumas su Kijevu vis dažniau yra tik žodinis. Tai įrodo ir situacija su vakcinomis — dalintis jomis su ukrainiečiais europiečiai dideliu noru nedega ir jau kalba apie "Sputnik V" naudojimą, kurio Kijevas po tų pačių Vakarų spaudimo demonstratyviai atsisakė.

Trečia, Nausėda paprašė "Ukrainos valdžios ir jos žmonių palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl Baltarusijos atominės elektrinės ir nepirkti Astrave pagamintos elektros energijos".

Pirmiausia, nėra jokios "Baltijos šalių pozicijos" — Vilnius vis dar priekaištauja Rygai, kad per Latvijos teritoriją į Lietuvą patenka Astravo elektra. Todėl jis nori įtikinti Kijevą boikotuoti Astravo produkciją, kad atitinkama Lietuvos pozicija neatrodytų visai silpnai. Tačiau ką tada daryti Ukrainai, kuri negali išsiversti be elektros importo — pirkti dar daugiau jos iš "agresoriaus"? Kitaip tariant, Lietuva stumia ukrainiečius į Rusijos glėbį arba energetinį kolapsą? Vėl kažkoks nesusipratimas, kaip su Minsko susitarimais.

Apskritai, kyla klausimas — kam Lietuvai iš viso turėti reikalų su tokia gėdinga "nesėkmės istorija" kaip Ukraina? Jeigu paliktume nuošalyje argumentą, kad Kijevas kaip instrumentas prieš Rusiją yra reikalingas Vašingtonui, kurio žodis Vilniui šventas, galima pažymėti, jog Ukraina Lietuvai yra tas retas atvejis (nes sugebėta susipykti net su Gruzija), kai yra galimybė susireikšminti — vaizduoti Didįjį brolį, šviesios euroatlantinės ateities Prometėją. Na, kur dar Lietuvos prezidentui taip plos už tuščius žodžius, kuriuos norisi girdėti?

Apibendrinant, galima pasakyti, kad tokie vizitai kaip paskutinė Nausėdos kelionė į Ukrainą kaip jokie kiti išryškina Lietuvos užsienio politikos vienpusiškumą, dvigubus standartus ir žemą kokybę. Kita vertus, yra ko siekti — prieš akis Ukrainos, kur nugalėjo "Orumo revoliucija", "idealas".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.